.

Kloja žemę apšerkšniję miestai,
Krinta snaigės, degina jos šviesią,
Mano širdį, viltį, tiesą.

Man negaila-lai liepsnoja,
Karčią patirtį man duoda,
Aš priimsiu, nebijosiu,
Savo lemtį atiduosiu.

Kartą man kuždėjo vėjas:
Kas nekyla, tas nekris.
Ir nušluostęs ašarėlę
Apgaubė skaidria šviesa.

Štai tada aš praregėjau
Ir suspurdo laimės kupina dvasia!
Rasti lobį stebuklingą,
Nuostabi man Tėvo dovana.

Nebeskaudina manosios sielos,
Stiprūs smūgiai, snaigių sūkuriai,
Džiugina ir teikia viltį
Nuostabiausi Tėvo pažadai...