Gyvenimas, o kas daugiau

Gyvenimas, o kas daugiau

Veikėjai:

Rašytoja.
Moteris.
Gydytojas.
Slaugė.
Jauna moteris.
Skurdas.
Mergaitė.
Paauglys.
Jauniausias sūnus.

I

Onkologinės ligoninės vienvietė palata. Lovoje dar jauna (apie 43 m.) moteris, žinoma rašytoja. Įeina gydytojas.

Gyd:  Labas rytas. Kaip jaučiatės?
            R: Labas rytas. Blogai miegojau, jaučiuosi pavargusi.
Gyd: Nieko nuostabaus chemoterapija labai nualina organizmą. Paskirsiu stipresnių raminamųjų. Beje, jums liko tik 5 procedūros.
R: Jos mane pribaigs.
Gyd: Tokios normos. Padidinsiu organizmo reakciją slopinančių dozę.

Gydytojas išeina. Įeina slaugė.

Sl: Labas rytas. Štai jūsų vaistai. (Sugirdo vaistus).
R: Ačiū.
            Sl: Pas jus lankytoja.
            R: Juk sakiau, kad niekas neitų. Neturiu jėgų su kažkuo kalbėti. Tiesiog nenoriu nieko matyti.
            Sl: Tai ne iš jūsų draugų. Kažkokia nepažįstama moteris.
              R: (Ironiškai) Nepažįstama moteris su gėlėm ir citrusiniais vaisiais. Turbūt  atėjo pasakyti, kad perskaitė visas mano knygas, kad jos labai patiko ir išreikšti užuojautą.
Sl: Be gėlių ir citrusinių vaisių. Kažkokia keista moteris. Ateina čia jau trečią kartą, o šiandien pareiškė, kad eis tol kol leisime pasimatyti su jumis.
R: Ko ji nori?
            Sl: Nežinau sakė, kad reikia.
R: Reikia... Tai gal įleiskite ją tegul pasižiūri į mirštantį žmogų. Leisiu išreikšti gailestį, užuojautą. Ištversiu liaupsinimus, kaip patiko mano knygos. Manau ilgai neužtruks ir daugiau nenorės čia ateiti.
Sl: Atvesiu ją. (Iškilmingai lyg svarbų pranešimą, lyg nuosprendį) Neužmirškite, kad po valandos chemoterapija.

Į palatą įeina kokių 48 m. Moteris. Atsargiai dairosi, uodžia orą ir tik po kelių sekundžių pastebi lovą ir joje gulinčią ligonę. Skubiai prieina, ištiesia ranką.

M: Labas rytas.

Rašytoja nustebusi žiūri. Po kurio laiko sumoja, kad reikia pasisveikinti. Ištiesia ranką.
R: Labas rytas.

Lankytoja kiek per energingai papurto ją.

L: Čia labai negrynas oras gal praversiu langą.
R: Ačiū, nereikia, tuo pasirūpina čia dirbantis personalas.

Tačiau atėjusioji tarsi negirdi ką sako ligonė nueina ir praveria langą.

M: Tuo neabejoju. Tikriausiai, jei dieną naktį laikytum atvirą langą, tos skylės neišvėdintum. Nemėgstu ligoninių; žmonių kančių ir skausmo sankaupos vieta.
R: (Šaltai, kiek piktokai) Sėskite.
            M: Ačiū. Man reikalinga jūsų pagalba
R: Jums reikalinga mano pagalba? Pažiūrėkite į mane!
M: Taip taip, matau jūsų veidą lyg suglamžytą balto popieriaus lapą, glembančius raumenis, tačiau man reikalingas jūsų protas. Noriu parašyti knygą ir man reikalinga profesionalios rašytojos pagalba.
R: Ar jūs žinote, kad man kraujo vėžys?! Ketvirta stadija! Prieš pusantrų metų Šveicarijoje persodinti kaulų čiulpai, tačiau piktybinių kraujo kūnelių kiekis nesumažėjo! Ar žinote kiek aš pernešiau chemoterapijos kursų?!
M: Žinau žinau. Skaičiau laikraštyje. Skaičiau, kad leukemija jums diagnozuota prieš pusantrų metų. Kiek žinau, kraujo vėžys suraito žmogų per pusmetį. O jūs... Na, žmogus arba gyvas, arba miręs, o jūs dar gyva... Pamaniau, gal dar...

Ligonė pasikelia ant alkūnių ir žiūri į atėjusiąją lyg į beprotę. Paskui, netekusi jėgų, krenta ant pagalvių, nusigręžia. Moteris sumišusi nuleidžia galvą. Kurį laiką tvyro tyla.

R: (Ramiu balsu) Apie ką knyga?
M: Apie gyvenimą.
R: Apie gyvenimą?
M: Na taip, juk arba gyvenimas, arba negyvenimas. Apie žmogaus galimybes išgyventi, kai jam kas nors nutinka. Ką žmogus gali padaryti bet kurioje situacijoje, kad būtų gyvenimas, o ne negyvenimas.
R: Aš manau, yra riba tarp žmogaus galimybių ir to kas mums lemta.
M: Aš tuo neabejoju. Bet ar mes žinome kur ta riba yra? Mes tik įsivaizduojame ją. Mūsų vaizduotėje tarsi migloje ji gali priartėti, gali nutolti. Man atrodo, kad dažniausiai mes ją priartiname. Dažniau sakome „ jau viskas“ negu ieškome galimybių.
R: Mes bejėgiai ką nors pakeisti, kai atsiduriame ties riba.
M: Reikalas tame, kad mums iš viso nereikia svarstyti, ar jau atsidūrėme ties ta riba ar ne. Jeigu mes bejėgiai prieš savo lemtį, tai kam apie ją galvoti?
R: Tai ką daryti?
M: Gyventi. Kaip sakiau, aš ir noriu parašyti knygą apie gyvenimą.
R: Ką reiškia gyventi?
M: Būti ten kur esi būtent šią akimirką. Matyti tai kas tave supa čia ir dabar. Tik taip galime teisingai įvertinti savo padėtį. Tai ir reiškia gyventi.
R: Daug sykių įvertinau savo padėtį. Joje nieko nėra! Ko verta tai kas mane supa?
M: Jūs gyva! Pažiūrėkite į savo ranką (paima ligonės ranką, kilsteli) Tai jūsų ranka! Sulenkite pirštus. Matote, jie juda. Jūs gyva! (stipriai suspaudžia ranką ligonė susiraukia iš skausmo) Jūs jaučiate skausmą. Jūs gyva!
R: Ko vertas toks gyvenimas?! Aš nieko nebegaliu!
M: Galite! Jūs daug ką galite!
R: Ką aš galiu?! Pavalgyti ir čia pat padaryti į basoną!
M: Jūs galite mąstyti!
R: Nekenčiu mąstymo! Nekenčiu to, kas visą gyvenimą buvo mano darbo įrankiu, gyvenimo varikliu! Dabar jis stovi priešais mane juokiasi iš manęs ir stengiasi kuo aiškiau parodyti mano beviltišką padėtį!
M: Nuo kurios jūs norite pabėgti ir to bėgimo palydovė yra neviltis! Sustokite!
R: Aš jau susitaikiau su tuo.
M: Susitaikėte su kuo?! Kad nepabėgsite nuo esamos padėties ir pasilikote  su didele neviltim ir tuštuma!
R: Su tuo, kad, nieko naudingo nebenuveiksiu gyvenime.
M: Tad beliko didvyriškai, nedejuojant ir nesiskundžiant numirti. Dar galima pademonstruoti truputį troškimo gyventi.
R: Aš jau palikau savo pėdsaką žemėje.
M: (Pirmą sakinį ištaria pakiliai) Žmogus gyvena tam, kad paliktų pėdsaką žemėje! Kap aš kažkada didžiavausi atradusi šią absoliučiai teisingą, kaip man tada atrodė, filosofinę mintį. Nepamenu kiek  man buvo metų dvylika, o gal trylika. Kol vieną kartą nesupratau, kad viskas daug daug paprasčiau.
R: Paprasčiau?
M: Kaip lengva daryti didelius darbus, spausti ryškų pėdsaką, o kai likimas supaprastina gyvenimą iki žemiausios padalos staiga pasijunti nieko nevertas.
R: Mano ligą vadinate supaprastintu gyvenimu?
M: Jūsų esamą padėtį vadinu supaprastintu gyvenimu.
R: Aš parašiau daugybę knygų. Jas skaito žmonės.
M: Žmonės skaito knygas, klausosi muzikos, ar keliauja tūkstančius kilometrų, kad pamatytų įstabų gamtos stebuklą tikrai ne tam, kad tai kažkas sukūrė.
R: Žmonėms tai patinka, teikia džiaugsmą. Tik kažkuo besidžiaugiantis žmogus yra laimingas, arba bent pajaučia laimės poreikį.
M: Būtent, laimės poreikį! Žmogus privalo susikurti laimingą gyvenimą ir jis to siekia. Jis trokšte trokšta to kas teikia jam džiaugsmą, taurina jausmus, kelia sielą aukštyn, nes tik laimingas žmogus papildo aukštesnės energijos išteklius.
R: Aukštesnės energijos išteklius? Kas tai?
M: Na, galima tai pavadinti rojum, dievybe ar kosmine energija. Tai vien teigiamos energijos sankaupos vieta. Žmogus gyvena tam, kad papildytų tos, vien teigiamos energijos, išteklius.
R: Vien teigiama energija? Tokios vietos nėra.
M: Žemėje tokios vietos tikrai nėra. Žemėje teigiama energija yra atskiesta neigiama energija. Mūsų vaizduotė neša, kad tai yra kažkur aukštai danguje gal net pačioje saulėje. Tai iš kur mes atėjome ir kur nueisime. Gal mes esame pačios saulės vaikai, atėję kiekvienas su savo spindulėliu. Ir nevalia to spindulėlio nutraukti, kad galėtume vėl ten nueiti. Ar prisimeni, kaip vaikystėje mus mokė katekizmo? Mums sakė, kad jei būsime geri nueisime į dangų.
R: Turime būti geri kaip vaikai, besimokantys katekizmą. Na, jeigu žmonės skaitydami mano knygas kažką randa, darosi laimingesni, geresni tai aš tikrai prisidėjau prie aukštesnės energijos papildymo.
M: Bet dabar! Ką jūs darote dabar?! Jūs ardote subtiliąją energiją, eikvojate ją! Juk pildyti aukštesnės energijos išteklius žmogus privalo kiekvieną savo gyvenimo valandą, kiekvieną akimirką  kur bebūtų, ką bedarytų.
R: Kaip aš galiu papildyti aukštesnės energijos išteklius dabar?!
M: Pažiūrėkite į močiutę mezgančią anūkams kojines!
R: Kaip močiutė, mezganti anūkams kojines, gali papildyti aukštesnės energijos išteklius?!
M: Ji pilna meilės ir šilumos! Kur jūsų išmanymas, tvirtumas?! Kur jūsų teisingumas pačiai sau, susilaikant nuo gailestį keliančios egzistensijos!
R: Tas jūsų paprastumas reikalauja labai daug jėgų!
M: Todėl, kad mes bijome paprastumo! Viešpatie, kaip mes bijome paprastumo! Tiesiog paniškai bijome, kad kas nors pasirodys pernelyg paprasta! Verčiau išvedinėsime sudėtingiausias teorijas, iki pamėlynavimo ginčysimės, įrodinėdami netikras, niekam nereikalingas tiesas, kad tik nereikėtų susidurti su paprastumu! Paprastume tarsi matome beprasmybę! Paprastume bijome pamatyti tikrąjį savo veidą, nes nemokame ar bijome nesavanaudiškai, beprotiškai mylėti! Daugelis pasaulio filosofų turbūt išprotėtų supratę kaip viskas paprasta. (Lankytoja paima degtukų dėžutę ir padeda ant delno) Mūsų gyvenimas yra toks paprastas, kaip ši degtukų dėžutė. Visa ko mums gali prireikti jame yra duota. Net ta riba tarp būties ir nebūties yra nubrėžta vos tik mums gimus. Tad ar žmogus gali išdrįsti galvoti apie ją, svarstyti, kur ji yra? Nuolat apie tai galvodamas jis pamina savo galimybes naikina gyvenimą, o tai yra didelė nuodėmė. Juk gyvenimas- daugybės galimybių išnaudojimo metas, mums duotų galimybių.
R: Ir vis dėlto aš jau išnaudojau savo galimybes ir nebegaliu padėti nei sau nei, tuo labiau, kitiems.
M: Iš kur jūs žinote? Šitaip sakydama jūs burnojate prieš likimą, einate pati prieš save. Ir, man atrodo, jūs iš tikrųjų tai darote.
R: Ką?
M: Užmušinėjate pati save. Štai jūs gulite lovoje. Jums sugirdo vaistus. Kiekvieną rytą simboliškai nuprausia. Nuveža į chemoterapijos kambarį kur pro jus praleidžia milžinišką dozę chemijos. Įgudęs personalas pakeičia patalynę jums net neišlipus iš lovos. Diagnozė „vėžys‘‘ tarsi nubraukė visas galimybes, priartino išryškėjusią juodą liniją į kurią įsikibote ir nepaleidžiate.
R: Jūs žiauri.
M: Aš žiauri?! Tai jūs žiauri. Jūs žiauri pati sau, o tai superžiaurumas.
R: Ką aš galiu padaryti?
M: Aš ir tegirdžiu, ką daryti? Ar ir galvoti už jus turi aptarnaujantis personalas?

Pauzė. Ligonė guli užmerkusi akis, ilsisi. Lankytoja susimąsčiusi žiūri į tolį.

R: Gal galite paduoti vandens?

Atėjusioji įpila iš grafino, esančio ant spintelės, vandens ir pastato ant kampo arčiau lovos. Pati atsisėda prie stalo ir, išsitraukusi iš rankinės šūsnį lapų, ima vartyti. Ji nepastebėjo, kaip ligonė kilstelėjo smakrą tikėdamasi, kad lankytoja pagirdys ją. Ligonė sumišusi žvilgtelėjo į lankytoją ir įsmeigė žvilgsnį į stiklinę. Pamažu tiesia ranką, iš lėto ima stiklinę, tačiau pirštai neišlaiko jos ir stiklinė krenta ant grindų.
M: (Atsigręžia. Piktokai.) Na štai! Kodėl jums nenusisamdžius masažistės, kad pamasažuotų nusilpusius raumenis. Juk taip galite ir visai sunykti.
Išeina. Grįžta su stikline, kurią pripila vandens ir pastato į tą pačią vietą. Pati nueina prie stalo. Ligonė nebesiryžta imti stiklinės.
Po kurio laiko.
R: Jums laikas išeiti. Tuoj ateis slaugė vežti mane į chemoterapiją.
M: Bet jūs net nepažiūrėjote į mano rankraštį. Neaptarėme nė vieno man neaiškaus klausimo.

Ligonė tyli.

M: Gal aš galiu ateiti rytoj?
R: (Po ilgokos pauzės) Ateikite rytoj tuo pačiu laiku.



II


Palata. Įeina gydytojas ir slaugė.

Gyd: Labas rytas. Kaip jaučiamės šįryt?
R: Labas rytas. Vakar buvau taip pavargus, kad miegojau visą naktį.
Gyd: Turbūt migdomieji padėjo.
Sl: (Sugirdo vaistus) Ta įkyri moteris jau laukia (kreipiasi į gydytoją) Gal griežtai uždrausti jai čia lankytis? Vakar ligonė buvo taip pavargus, kad net per pietus reikėjo duoti raminamųjų.

Gydytojas pasiveda slaugę atokiau.

Gyd: (Ligonė negirdi) Be mano leidimo davėte ligonei raminamųjų?
Sl: Ligonė buvo labai pavargus, sakyčiau, suirzusi ir labai susijaudinusi.
Gyd: Reikėjo pranešti man.
Sl: Jūsų nebuvo. Buvote išėjęs pietauti.
Gyd: Daugiau jokios saviveiklos. Supratote?
Sl: Gerai, daktare.
Gyd: (Grįžta pas ligonę) Pasakysiu labai griežtai, kad neįleistų tos  lankytojos.
R: Ne ne, tegul ateina. Beje, norėjau paprašyti gal gali ateiti masažuotoja padaryti man masažą.
Gyd: Masažuotoja? Šioje ligoninėje tokio etato nėra. Nesuprantu kam jums to reikia?
R: Norėjau, kad padarytų man masažą. Jaučiuosi visai be jėgų.
Gyd: Jūs ir negalite kitaip jaustis juk pernešėte šitiek chemoterapijos.
R: Ir vis dėlto, daktare, labai prašau. Gal masažas leis pasijusti truputėlį tvirčiau.
Gyd: Jūs pamiršote, kad sergate vėžiu. Esate gydoma stipriais vaistais todėl jums reikalinga visiška ramybė ir poilsis ir šioje ligoninėje jūs visą tai gaunate.
R: O kaip mano pačios noras pasveikti? Tokia būsena, kai jaučiuosi lyg prirakinta prie lovos, žudo mano viltį ir tikėjimą.
Gyd.: Jūs esate sunkus ligonis...
R: ... norintis pasveikti.
Gyd: Pasvarstysiu šį klausimą. Geriausiu atveju tik po chemoterapijos kurso.
R: (Sustabdo išeinančią slaugę) Gal galite praverti langą?
Sl: (Iškilmingai lyg svarbų pranešimą, lyg nuosprendį) Neužmirškite, kad po valandos chemoterapija.

Įeina lankytoja.

M: Labas rytas.
Energingai nužingsniuoja prie stalo, išsitraukia rankraštį ir ima vartyti.
R: Ačiū, jaučiuosi gerai.
M: (Nepakeldama galvos) Labai džiaugiuosi. (Po kurio laiko) Mano herojė jauna, naivi, visiškai neturinti gyvenimiškos patirties moteris. Ir štai 32 m. ji tampa našle su trimis vaikais. Vyriausias beveik paauglys kiti du mažesni. Vyras nusižudė.
R: Tiesą pasakius, ne kaip jaučiuosi. Kaži ar galėsiu ką nors suprasti?
M: (Susirūpinusi prieina) Ar jums pablogėjo sveikata?
R: Ne, tai nuo migdomųjų. Vakar paskyrė stipresnių.
M: Ir jūs juos išgėrėte? Ak, tiesa, jums sugirdė. Jūs ne užmigote, o    buvote prispausta prie pagalvės. Todėl taip šuniškai ir jaučiatės.
R: Man nuolatos skiria migdomuosius. Be jų jau būčiau numirusi.
M: Su jais numirsite miegodama. Pažinojau moterį, kuri sirgo vėžiu. Liaudiškai sakant, gęso akyse. Niekas nebepranešdavo jai jokių naujienų, nebeklausdavo patarimų. Svarbiausia būdavo, kad ji miegotų. Vos tik prabusdavo tuoj duodavo migdomųjų ir ji miegojo dieną naktį. Dar skyrė truputį laiko valgiui, kurio reikėjo vis mažiau ir mažiau. Taip ir numirė vargšelė, negavusi galimybės pažvelgti net į saulėlydį paskutinį kartą.
R: Kaip liūdna, bet juk negaliu išbūti visą naktį atvirom akim.
M: Kodėl ne? Kodėl taip bijote tos nemigos? Juk tai labai geras laikas galvoti. Vadinasi nespėjote kažko sugalvoti per gyvenimą, kažko suprasti. Gal dar neatėjo jūsų išganingoji mintis? 
R: Išganingoji mintis... Gražiai pasakyta.
M: Kiekvienas turi savo išganingąją mintį, kiekvieno ji yra vis kitokia kaip ir gyvenimas kiekvieno vis kitoks. Pas kiekviena ji ateina tik jai skirtu laiku.
R: Gal mano išganingoji mintis yra mano knygose.
M: Klystate, savo išganingąją mintį turite turėti su savim. Kitiems jos nereikia, nes kiekvienas turi susirasti savo išganingąją mintį.
R: Tarp šių sienų nėra jokios išganingosios minties.
M: Jinai užvis labiausiai reikalinga čia ir dabar. 
R: Reiškia aš jos neturiu.
M: Visi ją turi. Vieni gimsta su savo išganingąja mintimi ir ji lydi juos visą gyvenimą. Apie tokius žmones sakoma; gimė su marškinėliais. Aš pasakyčiau, gimė su savo išganingąja mintim. Kitus pats gyvenimas priverčia ją susirasti.
R: Aš jau nebesurasiu savo išganingosios minties.
M: Labiausiai už viską nenorėčiau numirti taip ir nesuradusi savo išganingosios minties.

Pauzė. Lankytoja sėdi prie stalo, varto rankraščius. Ligonė guli užmerkusi akis, ilsisi.

R: Jūsų herojei reikėjo didelio palaikymo, paguodos ir paramos.
M: Tačiau ji nesileido guodžiama. Ne, netiesa, tiesiog nebuvo kas  guodžia. Ji liko visai viena.
R: Jos atsisakė giminės?
M: Savo artimųjų ji neturėjo, o vyro artimieji nutraukė su ją ryšius. Dar kurį laiką ji tikėjosi, kad užsuks kas nors per visus šventus, vaikų gimtadienius. Prireikė kelerių metų, kad suprastų, jog yra visiškai viena.
R: Jai turėjo būti labai skaudu.
M: Naivumas neleido jaustis įskaudintai. Ji pateisino vyro artimuosius galvodama; jeigu aš turėčiau brolį ir jis nusižudytų, kažin ar aš nekaltinčiau jo žmonos.
R: Kas ją guodė?
M: Niekas. Kaip sakiau ji liko viena. Aš galvoju, gal ir gerai, kad nebuvo kas guodžia. Ji neturėjo progos gailėtis savęs. Gal gailėdama savęs ji nebūtų išgyvenusi. Gailestis sau jos neužglostė, neužliūliavo, paliko galimybę pažvelgti į save, matyti tikrovę. Štai jums ar malonu matyti užuojautos kupinus žvilgsnius, jausti, kaip jumyse kelia, puoselėja tą pražūtingą gailestį sau?
R: Tokie lankytojai, kurie išreikšdami užuojautą tarsi pastato prieš tave savo pranašumą, kartu su gailesčiu meistriškai perduoda informaciją, kad tuoj aš išeisiu iš čia kur grynas oras, šviečia saulė, skubėsiu į darbą, vakare eisiu pasivaikščioti, kažkodėl ateina tik vieną kartą. Gal jiems užtenka to energijos pliūpsnio, kurį gauna kartu su savo pranašumo pajautimu, gal jaučia neturį jėgų tavęs visiškai sugniuždyti ir bijo, kad kažkuri manęs dalelė prilips ir jie negalės jos atsikratyti.

Atėjusioji įsipila iš grafino vandens, nugeria gurkšnį ir pasibiaurėjusi atitraukia stiklinę.

M: Kas čia?
R: Destiliuotas vanduo.
M: Kokia bjaurastis. Vien nuo tokio vandens galima numirti. Atnešiu ko nors gazuoto.
R: Man negalima.
M: Jums tuoj pasakys, kad negalima gyventi.
R: Koks buvo tolesnis jūsų herojės likimas?
M: Įsivaizduokite pati, ji paliko viena sutrikusi, pasimetusi su didžiuliu netekties skausmu. Šalia trys išsigandę vaikai.
R: Betgi jinai turėjo pažįstamų kaimynų, kurie galėjo bent jau palaikyti ją.
M: Ji buvo gana uždaro būdo. Nėjo pas kaimynus aptarinėti savo rūpesčių, nesiguodė bendradarbiams. Tiesiog nemokėjo dalintis savo mintimis todėl visos didelės ir mažos bėdos, neatsakyti klausimai, menkiausi nesusipratimai dideliu svoriu gulė jai ant pečių.
R: Tai ką ji darė?
M: Galvojo. Galvojo, analizavo. Tarsi mozaiką stumdė, rikiavo mintis. Į atskiras krūveles dėliojo galimybes, norus. Atrinkinėjo ką turi, ko trūksta, ką gali padaryti, kas ne jos jėgoms. Visas jos organizmas tarsi persijungė į kažkokį smegenų veiklos režimą. Jai užtekdavo poros valandų miego gulint ant nugaros kaip styga ištiesus rankas ir kojas. Tai buvo net ne miegas. Tarsi kažkokie kosminės energijos spinduliai pereidavo pro ją  ir ji atmerkdavo akis. Gulėdavo visiškai nesikankindama dėl nemigos, nejausdama nė menkiausio miego stygiaus. Valgė tiktai skystą kruopų pliurzą. Kieto maisto paprasčiausiai negalėjo nuryti. Anksti pavasarį skynė vos išsikalusius cikorinių salotų lapelius. Arbatą virė iš čia pat darže augančių medetkų, nasturtų ar paprasčiausių dilgėlių lapų. Tarsi pats dangus ją  ruošė tolimesniam gyvenimui, nes žinojo, kad jis bus sunkus ir, kad ji eis juo.
R: Ar ji rado savo išganingąją mintį?
M: Taip, ji suprato, kad niekada neatsikratys to skausmo, kad jis lydės ją visą gyvenimą. Kad aštrūs akmenys, žeidžiantys ją dar ne kartą žeis, kad slegiantį gyvenimo sunkumą jaus visą likusį kelią. Suprato, kad nereikia kankinančiai klausti savęs kodėl. Tai reikia palikti laiko didybei. Suprato, kad toks gyvenimas nėra beviltiškas ar kažkokia bloga lemtis. Tiesiog tai yra jos gyvenimas. Bus valandėlių kai ji jausis laiminga, bus įvykių, kurie džiugins ją, kada nors ji šypsosis ir bus linksma. Išganingoji mintis pasakė, kad toks jos gyvenimas yra kelias į išganymą ir laimingą mirtį.
R: Laimingą mirtį? Ar mirtis gali būti laiminga?
M: Ji privalo būti laiminga, nes ji neišvengiama. Vos užgimę mes jau turime ją, savo mirtį. Visas mūsų gyvenimas yra ėjimas link jos ir maloniai ji priima tik tuos, kurie myli gyvenimą ir beviltiškiausioj padėty sugeba priimti jį kaip išeitį. Tik tie, kurie priima likimo smūgius tarsi dovaną, susitinka su jos malonybe laimingi, atlikę savo misiją.
R: Žinau tik vieną žmogų, kuris mirė viską padaręs, kaip jūs sakote, atlikęs savo misiją, tai popiežius.
M: Popiežius Paulius Antrasis. Taip, galima sakyti, nepaliovė gyventi iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.
R: Žinau, kad mano mirtis yra kažkur netoli, tik niekada nepagalvojau, kokia ji.
M: Viskas atvirkščiai, jūs nežinote kada mirsite, o gyventi turite taip, kad mirtumėte laiminga. Įsivaizduokite sau, jūs mirštate tada kai jūsų vaikai seniai pensijoje, anūkai suaugę, proanūkiai jauni, gal jau yra proproanūkų. Vietoj raudų ir aimanų „kodėl tu mus palikai‘‘ mylimų žmonių mintys, tarsi maldos,  nešančios nueito gyvenimo takais. Tik dabar nebejauti gyvenimo sunkumo, nebėra skaudžiai žeidžiančių šukių. Šviesus kelias veda į palaimingą amžiną šviesą. Ir tu supranti, kad tai tavo gyvenimo kelio tąsa ir jis skirtas tau. Matai tolstančius artimųjų veidus, tačiau išsiskyrimas neskausmingas; tu rami dėl jų, nes atidavei, ne ne, nepaaukojai, o atidavei jiems viską ir jie visą tai dabar sėkmingai atiduoda kitiems. Paskutinę akimirką tu pamatai mažą žmogutį jaunos moters rankose. Rankutėje stipriai suspaudęs jis laiko gėlytę ir nuolat mosikuoja nekoordinuotais judesiais. Jau vėlu. Mažylis pavargęs. Jis saldžiai nusižiovauja, paleidžia gėlytę (jinai jam neberūpi) ir suspaudęs kumštukus trina akytes. Gėlytė su prispaustu prie kotelio lapeliu nukrenta  prie tavo kojų. Ir tu supranti, kad tai pats švenčiausias dalykas, kurį tu patyrei per visą savo ankstesnį laiką. Tau pasirodo, kad tai tavo gyvenimo tikslas, kad dėl tos nekaltai numestos gėlytės tu gyvenai visą gyvenimą. Ir tada tu nusišypsai nematoma šypsena, gulėdama tarp gėlių ir žvakių liepsnų, šokančių tau paskutinį žemišką šokį.
R:  Kaip gražu. Niekada negalvojau, kad galima svajoti apie mirtį.
M: Tokia mirtis ateina savo laiku ir yra tarsi dovana už meilę gyvenimui. 
R: Dovana? Kas dovanoja mirtį?
M: Gyvenimas. 


  III


Palata. Ligonė pusiaukelėje tarp lovos ir vonios kambario. Rankomis pasirėmusi į sieną žengia žingsnelį vonios kambario link. Sustoja, sunkiai kvėpuoja. Žengia dar vieną žingsnelį. Įeina slaugė.

Sl: Ką čia darote? Kodėl jūs ne lovoje?
R: Išeikite!
Sl: Galite nukristi, susižeisti. Aš padėsiu jums grįžti į lovą.

Skubiai deda padėklą, eina ligonės link.

R: Nesiartinkite!

Slaugė mėgina apglėbti ligonę.

R: Nelieskite manęs, leiskite man eiti!

Netekusi pusiausvyros ligonė krenta ant grindų. Tuo tarpu įeina lankytoja.

M: Kas čia darosi?
Sl: Daktare! (Išbėga)

Lankytoja pakelia ligonę.

M: Ką jūs čia darote?
R: Norėjau nueiti į vonios kambarį.
M: Tai eikite.

Netikėtai paleidžia ligonę pati nueina prie stalo, išsitraukia šūsnį lapų ir ima vartyti. Ligonė susvirduliuoja, atsiremia rankomis į sieną ir, sukaupusi visas jėgas, žengia žingsnelį lovos link. Įeina gydytojas.

Gyd: Koks čia triukšmas?

Padeda ligonei grįžti į lovą. Kreipiasi į lankytoją. Ligonė negirdi.

Gyd: Jūs esate prieš mūsų ligoninę?
M: Ne ne, ką jūs! Jūsų ligoninė labai reikalinga. Kurgi gydysis sergantys  vėžiu? Kiek žinau, yra net eilės ir ne visi, kuriems reikia, čia patenka.
Gyd: Tai jūs prieš mūsų gydymo metodus?
M: Ne. Tiesą pasakius nelabai ir žinau tuos jūsų gydymo metodus. Aš prieš vėžio kultą, prieš vėžio karaliavimą.
Gyd: Nesupratau.
M: Na štai, jūs surandate piktybines ląsteles, nustatote stadiją trečią arba ketvirtą, pirmos ir antros turbūt nebūna, į ligos istoriją įrašote „vėžys“ ir tuo jūsų misija baigta. Jūs pasitraukiate į šoną kilniaširdiškai užleisdami vietą vėžio karalystei.
Gyd: Mes gyvename Europos sąjungoje, mums prieinami naujausi vaistai, galintys išgydyti vėžį. Mūsų ligoninėje yra naujausia diagnostinė aparatūra. Nustatome ir pirmą ir antrą vėžio stadiją.
M: Gyvename Europos Sąjungoje su Tarybų Sąjungos ideologija; gydome naujausiais vaistais, turime modernią diagnostinę aparatūrą, mūsų ligoninėje ligoniai gauna visą, kas reikalinga. Bet tai prieinama tik mažai dalelei sergančiųjų. O kaipgi tie paprasti žmogeliai, kurie eina į centrines rajono poliklinikas pasiskūsti skaudančiu šonu, užkimusiu balsu ar įkyri gydytojui graužiančiu rėmeniu?
Gyd: Pas mus atvyksta iš visos Lietuvos ir, jeigu jie turi siuntimus iš savo gydytojų, ištiriame juos nemokamai.
M: Tačiau ilgus mėnesius pralaukę eilėje prie to stebuklingo tyrimo numatytą dieną atvykti negali, pasirodo tą dieną veršiuojasi karvė, o ir šoną nebeskauda, padėjo reklamuojami vaistai.
Gyd: Čia jau ne mano kaltė.
M: Jūs visiškai teisus. Todėl po  metų kitų ramia sąžine rašote „užleistas vėžys“ ir skiriate visiem prieinamą chemoterapiją, kuri daugeliui yra tarsi pirmas laidotuvių ritualas.
Gyd: Jūs prieš chemoterapiją?
M: Ne, kodėl gi? Chemija gali padėti įveikti vėžį tik jeigu žmogus pajėgs atsigauti po jos.
Gyd: Yra veiksmingų vaistų, padedančių organizmui atsistatyti po alinančio gydymo ir mes juos naudojame. Beje, neprivalau jums atsiskaityti apie ligonių gydymą.
M: Tikiu, kad pasaulyje yra vaistų išgydančių vėžį ir tai nėra laikoma stebuklu. Tikrai nenoriu jūsų ataskaitos apie ligonių gydymą. Tik pasakykite man vieną, kaip atrenkate ligonius, kuriuos gydyti veiksmingais vėžį įveikiančiais vaistais, o kuriuos ne? Gal veikia koks pasveikusių nuo vėžio žvaigždžių fabrikas ar realybės šou?
Gyd: Jūs labai įžūli. Aš uždrausiu jums lankyti mano ligonę.
M: Va šito tai jūs negalite, nors ji ir ligonė nors ir jūsų.

Gydytojas susierzinęs išeina. Lankytoja sėdasi prie stalo, susimąsčiusi žiūri į tolį. Ligonė guli lovoje, ilsisi. Po kurio laiko ima stiklinę ir mėgina įsipilti vandens, tačiau ranka su stikline kliudo grafiną ir tas krenta žemyn. Ligonė, netekusi kantrybės, sviedžia stiklinę į sieną.

M: Puikus smūgis!

Prišokusi paduoda puoduką ir tas lekia į sieną.

M: Nuostabu!

Paduoda lėkštutę, kurią rašytoja sviedžia į sieną.

M: Šaunu!

Į sieną lekia dubenėlis, lėkštė. Abi kvatoja.

M: O dabar finalas! (Lankytoja ima vazą su pamerkta puokšte, paduoda ligonei, kuri mėgina ją mesti, tačiau vaza nukrenta į lovos kojūgalį. Atėjusioji griebia vazą ir paleidžia ją į sieną) Va, taip va!

Įeina slaugė.

Sl: Viešpatie, kas čia darosi?! Daktare, vyresnioji!

Bėgančią iš palatos slaugę šiurkščiai už parankės stveria lankytoja.

M: Ramiau, ramiau...
Sl; Čia gi ligoninė ne alaus baras! Be to, neužmirškite, kad po valandos chemo...
M; Ar jūs nieko nesuprantate? Ar jūs taip nieko ir nesuprantate? Jinai kovoja už gyvenimą. Už gyvenimą, su mirtimi. Ne su girtuokliu vyru, ne su darbdaviu dėl geresnio atlyginimo, o su mirtimi dėl gyvenimo!


IV


Palata. Įeina gydytojas.

Gyd; Labas rytas. Turiu jums gerų naujienų.
R: Labas rytas.
Gyd; Tyrimų rezultatai rodo pagerėjimą. Mums pavyko sustabdyti vėžinių ląstelių dauginimąsi. Ne tik sustabdyti, pastebimas netgi sumažėjimas. Tiesa, labai nežymus, bet vis dėlto sumažėjimas.
R: Labai džiaugiuosi, daktare, nes aš turiu pasveikti. Esu įpareigota pasveikti.
Gyd: Nesupratau. Kas įpareigojo jus pasveikti?
R.: Vaistai. Tie nauji vaistai, kuriuos man skyrėte. Ką aš kalbu, ne vaistai, o sergantieji, kurie tų vaistų negavo. Juk aš patekau į nedaugelio laimingųjų sąrašą, kuriems skiriami veiksmingi, vėžį įveikiantys vaistai.
Gyd. - Taip taip, žinoma.

Gydytojas išeina. Įeina lankytoja.

M: Labas rytas. Šiandien atrodote pažvalėjusi.
R: Labas rytas. Tyrimų rezultatai rodo pagerėjimą. Pradedu paskutinę, pačią nuožmiausią  kovą prieš vėžį.

Lankytoja paima ligonės rankas, švelniai glosto.

M: Paskutinis mūšis visada sunkiausias.
R: Man skyrė naujus, vėžį įveikiančius vaistus.
M: Labai džiaugiuosi.

Lankytoja susimąsto. Liūdesys perbėga veidu.

R: Ar kas nors iš jūsų artimųjų mirė nuo vėžio?
M: Taip, mano geriausios draugės, galima sakyti, sielos sesers  dukra.
R: Ir jai neskyrė vaistų, išgydančių vėžį?
M: Tai buvo prieš keletą metų. Tų vaistų Lietuvoje jau buvo, tačiau jie buvo neakredituoti ir skirti ligoniams jų negalėjo.
R: Vien dėl to, kad nebuvo sutvarkyti kažkokie popieriai jų nedavė ligoniams?
M: Taip, o kai tuos popierius  sutvarkė buvo per vėlu.
R: Kiek jai buvo metų?
M: Šešiolika. Įsivaizduokite šešiolikmetę, sėdinčią lovoje ir skaitančią maldaknygę.
R; Maldaknygę?
M: Ją atnešė teta. Kai po mirties ją grąžino, ant beveik kiekvieno lapelio buvo matyti išdžiūvusių ašarų pėdsakai.
R: Jaučiuosi taip, lyg tuos vaistus iš kažko atėmiau. Atrodo, kad kažkas mirė dėl to, kad aš dabar galėčiau vartoti juos.
M: Nesąmonė. Tuos vaistus skyrė tau ir jie priklauso tik tau, nes tu reikalinga savo gyvenimui.
R: Aš privalau pasveikti.
M: Dieve padėk.

Lankytoja vis intensyviau glosto ligonės rankas. Nejučia ima masažuoti jas iki pat pečių.

R: Atsargiai, mano labai jautri oda.
M: (Tarsi pabudusi iš gilių minčių, linksmai, kiek ironiškai) Labai jautri oda... Gal jums atvesti patrauklų vyriškį, kad padarytų viso jūsų jautraus kūno masažą. (Abi linksmai juokiasi)
R: Sakykite, o kaip vaikai?
M: Vaikai?
R: Na taip, vaikai. Juk sakėte, kad jūsų herojė paliko su trimis mažamečiais vaikais.
M: Ak taip vaikai. Pirmiausia reikėjo prikimšti tris mažus pilviukus.
R: Kokia buvo jos materialinė padėtis?
M: Nedidelė alga ir apgailėtino dydžio maitintojo netekimo pensija, kuri nuolat vėluodavo. Todėl neilgai trukus pasibeldė skurdas. Ne, ne pasibeldė, o įėjo plačiai atlapojęs duris ir pareiškė teises į viską; pietų stalą, drabužių spintas, minkštą, šiltą patalą, laisvalaikį, šventes, keliones bent iki artimiausio didmiesčio.
R: Jai teko susigyventi su skurdu?
M; Su skurdu nesusigyvensi su juo reikia kovoti ir ta kova labai sunki, nes jis kėsinasi ne tik į materialųjį pasaulį. Jis nori užslopinti jausmus, savo stipriais gniaužtais užgniaužti meilę, suardyti protą. Savo valdose skurdas nori matyti pyktį, pagiežą, neapykantą. Kur skurdas ten nėra savitarpio supratimo, meilės, ten tvyro šaltis kiek namuose šaltą žiemą, tiek širdyse.
R; Ką ji darė?
M: Ji gana greit perprato skurdą. Suprato, kad į jos jausmus ir protą skurdas kėsinasi klasta. Juk už gerą nuotaiką, išreikštą meilę mokėti nereikia. Ir jinai imdavosi ruošti sekmadienio pietus. Nuo pat ryto troškindavo burokėlius, kuriuos užsiaugindavo savo darže, užmaišydavo mielinę tešlą, uždengdavo švariu rankšluosčiu ir dėdavo šiltai, kad išrūgtų. Skuto bulves, pjaustė svogūnus, čirškino spirgučius. Pro pavertas į kambarį duris visu garsu sklisdavo pageidavimų koncerto muzika. Vaikai nelindo į virtuvę, netrukdė. Kiekvienas užsiimdavo savo darbais tuo tarsi įsitraukdami į tą iškilmingų pietų sąmokslą. Namai prisipildydavo įvairiausių kvapų, muzikos, ramybės ir laukimo. Ir štai iškilmingi sekmadienio pietūs; burokėlių sriuba uždaryta spirgučiais, keptos bulvės su spirgučiais ir gausybe pakepintų svogūnų, burokėlių salotos, pagardintos druska, citrinos rūgštim ir svogūnėliais. Desertui mielinis pyragas dažnai be kiaušinių ir pieno, tačiau su daugybe aguonų. Ji sėdėdavo stalo gale nuliedusi rankas ir šypsodavosi. Kaip gražiausia poezija jai skambėjo vaikų šūksniai;,, O, cibuliukai! O, kiek daug aguonų! “ Nesvarbu, kad tą patį jie valgė vakar, kad tokias pat keptas bulvytes jie valgys rytoj. Tada skurdas atsitraukdavo, įlysdavo į patį tolimiausią kampą ir laukdavo. Vos tik ji suplaudavo indus jis tuoj pasirodydavo.

Scena pritemsta. Matosi stalas, indų lentyna. Jauna moteris susimąsčiusi stovi prie stalo. Pasirodo skurdas apsitaisęs skarmalais, susivėlęs. Kraiposi ir išdarinėja įvairias gįmasas.
Sk: Greit vakarienė. Ką tu duosi jiems vakarienei?
Jaun. M: Štai, pažiūrėk, kiek liko burokėlių. Ar žinai, koks tai geras maistas, kiek juose daug ląstelienos ir kaip jis reikalingas organizmui?
Sk: Jie nebenorės.
J. M: Norės.
Sk: Ne. Tu neišgirsi; o. cibuliukai!
J. M: Išgirsiu.
Sk: Ne.
J. M; Susitariam, jei aš išgirsiu <<o cibuliukai>> tu išeisi ir nepasirodysi visą savaitę.
Sk: Jei neišgirsi, aš būsiu čia kiekvieną dieną.

Jauna moteris kurį laiką mąsto pirštu parėmusi skruostą. Skurdas, vaipydamasis ir kraipydamasis sukinėjasi aplink.

J. M; Obuoliai! Sode jau yra obuolių!

Ji stengiasi nežiūrėti į aplink besisukiojantį skurdą, čiumpa dubenį ir išbėga. Grįžta su obuoliais. Vėl susimąsto.

J. M: Cinamonas! Koks geras daiktas yra cinamonas! Mažas pakelis kainuoja nedaug, o kiek ilgam jo užtenka; tereikia mažo žiupsnelio ir kvapas nepakartojamas!

Skurdas, rodydamas į obuolius, kreipiasi į žiūrovus.

Sk: (Su pašaipa)  Neprinokę obuoliai
J. M: (Linksmai) Yra neprinokę, taps prinokę. Iškepsiu juos!

Moteris linksmai staltiese dengia stalą. Ima dubenį su burokėliais, iškelia į viršų, daro apsisukimus tarsi šoktų ir iškilmingai deda ant stalo. Ji labai linksma, šypsena nedingsta nuo jos veido. Skurdas atydžiai stebi.

Sk: Čia tie patys burokėliai.

Moteris linksmai nusikvatoja. Toliau sukasi apie stalą, tarsi šoktų.

Sk; Jie nebenorės.

Moteris nusikvatoja, ima lėkštę su keptais obuoliais, uodžia orą. Užmerkusi akis mėgaujasi aromatu paskui lėtai su ironiška šypsena praneša lėkštę skurdui pro pat nosį. Tas susiraukęs sprunka į kampą. Moteris nusikvatoja. Ji labai linksma sukasi apie stalą deda lėkštes, puodukus. Arbatinuką pirmiausia parodo skurdui, tuo jį vėl išgąsdindama, pati linksmai nusikvatoja. Iš lėto, dairydamiesi įeina trys vaikai, uodžia orą.

Mergaitė (kokių dvylikos metų): O, kaip skaniai kvepia!

Skurdas susigūžia. Keturiolikmetis paauglys pribėga prie stalo.

Paauglys: O, cibuliukai!

Skurdas krenta ant grindų, rankomis užsidengia galvą. Moteris pavargusi sėdasi ant kėdės, užmerkia akis. Laiminga šypsena nedingsta nuo jos veido.
Scena pritemsta. Matosi tik jaunos moters veidas, maldai sudėtos rankos.

J. M: (Šnabžda) Viešpatie, padaryk taip, kad rytoj jau turėčiau duonos.

Apšviečiamas stalas su akinamai balta staltiese. Jauna moteris labai susikaupusi, tarsi atliktų šventas apeigas, pjausto duoną. Atydžiai stebi dideles riekes, gulančias viena ant kitos.

Scena apšviečiama. Vėl matosi palata.

M: Sunkiau buvo priversti atvažiuoti vyro artimuosius. 
R: Kam jie jai?
M: Kaip tai kam? Vaikams vien maisto neužtenka. Jiems reikia emocijų, žinojimo, kad per šventes bus triukšmingai linksma, neįpareigojančios aplinkos, kur viskas tarsi savaime suprantama, būnant tarp pusbrolių, pusseserių, dėdžių ir tetų giminės baliuose.
R: Ir dabar prisimenu, kaip juokdavomės iš tualete nugriuvusio girto dėdės.
M: Būtent, to juoko iš tualete nugriuvusio girto dėdės giminės baliuose jiems ir trūko. Kaip niekam kitam jiems reikėjo, kad kas be mamos paklaustų kaip sekasi.
R: Tam idealiausiai tinka energinga, plepi močiutė.
M: Taip, ir ji sugalvojo pakviesti vyro artimuosius.
R: Į vaikų gimtadienius?
M: Į vaikų gimtadienius, visus šventus ar, tuo labiau, į Kalėdas ar Velykas, jie neatvažiuodavo. Tačiau į vyro mirties metines neatvažiuoti jie negalėjo. Jie negalėjo neatvažiuoti į bažnyčioje užpirktas mišias, po jų užsukti į namus. Ir tada jos tikslas buvo pasiektas. Vaikams būdavo tikra šventė, prasidedanti jau bažnyčioje, kai pamatydavo mielus nuo pat mažų dienų pažįstamus veidus. Namuose staiga pasidarydavo linksma, triukšminga. Netildavo klegesys. O kur dar lauktuvės, kurių sulaukdavo vaikai.
R: Nuostabu, bet argi ne mažai vieno susitikimo?
M: Ne vieno. Ji kvietė juos kitais, dar kitais ir dar kitais metais. Ir taip dešimt metų iš eilės. Dešimt metų iš eilės, kartą metuose, namai pakvipdavo mišraine, šviežiais agurkais ir kava. Ant stalo atsirasdavo įvairių saldumynų, kurių nemažai likdavo ir svečiams išvažiavus. Šventė užsitęsdavo visą savaitę.


V


Palata. Rašytoja ruošiasi namo. Apsirengusi kasdieniais rūbais prieš veidrodį pasitaisinėja peruką. Įeina lankytoja.

M: Labas rytas.
R: Aš jau beveik pasiruošusi.
M: Tai namo?
R: Namo ir kuo greičiau.
M: Atnešiau jums dovanų.

Lankytoja švysteli iš rankinės ugninį garbanotų plaukų peruką.

M: Moteris turi nuolat keistis.
R: Na, man tai nesunku. Ar pavyko susitarti su spaustuve?
M: Taip. Prieš savaitę atidaviau spausdinti.
R: Ar galima jūsų paklausti? Jei norite galite neatsakyti.
M: Įdomu.
R: Sakykite, ar jūsų herojė – jūs pati?
M: Taip, mano herojė tai aš pati.
R: Ir vis dėlto, kaip jūs išgyvenote? Kas jums padėjo?
M: Mano gyvenimas... Mano gyvenimas pastatė už manęs akmeninę sieną, trauktis nebuvo kur. Iš pradžių išsigandau maniau, kad jau viskas. Paskui pamačiau, kad galiu atsiremti į tą sieną, atsitiesti. Supratau, kad ji ne mano gyvenimo pabaiga, o atrama. Gyvenimas tarsi iškėlė sąlygą, arba pasiliksiu sukniubusi, arba  eisiu toliau. Ir aš pamėginau. Atsistojau, nugara prisispaudžiau prie akmens ir pažvelgiau tolyn pro sieną.
R: Ir ką jūs pamatėte?
M: Pamačiau, kad mano kelias laisvas, o likimo metami akmenys, svaidomos strėlės net nesužeidžia tik gąsdina mane. Supratau, kad niekas negali mums nutikti, kol mes patys to nepriimsime.
R: Ar įmanomas toks didelis tikėjimas?
M: Jei turėtume nors šimtąją aguonos grūdo tikėjimo galėtume žvilgsniu perkelti kalną iš vienos vietos į kitą. Štai kiek daug yra tikėjimo ir kiek mažai jo išnaudojame.
R: Tai kas yra tas gyvenimas?
M: Gyvenimas lydi mus gyvenimo kelyje. Gyvenimas yra pats kelias ir pats palydovas jame.

Lankytoja išima vyno butelį, pripila dvi taures.

M: Na, tai už visų mūsų svajonių išsipildymą. Ko jūs labiausiai norėtumėte?
R: Kad neatsinaujintų liga.
M: O aš noriu neįmanomo; pamiršti skurdą, kuris yra praeityje.
R: Buvo praeityje.
M: Ne, yra. Mūsų praeitis niekur nedingsta jinai yra visą laiką tik norėdami pamatyti ją turime atsigręžti.
R: Nenorėčiau už savęs jausti to laikotarpio, kuriame galynėjausi su liga.
M: Tai atsigręžkite, pasižiūrėkite į jį. Pasistenkite suprasti ką gyvenimas norėjo jums pasakyti.
R; Ar jūs nebandėte atsigręžti į skurdą?
M: Taip, bandžiau ir mačiau klastą, pasalą, dar nebaigtą kovą.
R: Gal mūsų gyvenimas ir yra nepabaigiama kova su praeitim ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų protėvių?
M: Gal.
R: Kaip jūs pavadinote savo knygą?
M: Gyvenimas.
R: Gyvenimas? Ir daugiau nieko?
M: Gyvenimas. O kas daugiau?


P  a  b  a  i  g  a