Apysaka „Keistas kapas“

Tūnojo kažkada glūdumoje miško kapas. Akmenimis apkrautas. Niekas negalėjo ramiai praeiti šalia. Daugelį mirtingųjų dar tolokai nuo jo nukrėsdavo šiurpas, kiti  jusdavo malonia šilumą kairiajame rankos rieše, ilgiau užsibuvus ties tuo kapu mistiškuoju.
Įvairiai pasakojo žmonės: vieni tvirtino kad ten didis karys palaidotas, kiti minėdavo tas  žmogus itin žiauriu karvedžiu buvęs. Senoliai prisimindavo istoriją, jog jis kadaise kartu su apylinkės vyrais sudorojo itin pavojingus priešus, dalį jų įvilioję ir paskandinę pelkėse, kitus vien kirviais ir basliais uždaužę.
Keistasis kapas iš tolo krisdavo į akis: nesimatė nei užrašo, nei kryžiaus, nei gėlių pasodintų, bet kauburys didžiulių akmenų iš tolo stebindavo. Arčiau jo daugelis jutosi keistai, vieni kažkokį šaltį, kiti virpulius kojose jutę. Jei ne apylinkės merginos, tas kapas senai būtų medžiais apaugęs. Minėdavo, jog įskaudintos vaikinų mėgdavo ten nueiti. Kalbintos atsiliepdavo, jog šalia to keistojo kapo užsibuvus ilgiau, skausmą širdy tarsi ranka nuimdavo. Kai kurios, visiškai praradusios viltį, prie to keistojo kapo apsiramindavo sykium kaitra krūtinėj ir ramybe širdy.
Retai kada apželdavo tas kapas, jos ir nuskabydavo visokias žoles ir augmenis nuo jo. Akmenys blizgėjo tarsi iš vandens ištraukti net ir karščiausią vasaros dieną. Ir dažnai matyt buvo paukčiukus visokius giesmininkus landant tarp tų akmenų didųjų.
                                             
Autorius pseudonimu SENOVIKAS