Pilka irgi spalva. 2 dalis.

„Maxima ir namie Maxima“- pagalvojo drambliukas įlipdamas į viešąjį transportą, keliaujanti iš pigių daržovių, dar pigesnių kiniškų žaislų bei suvenyrų turgaus.

„Kvaili įstatymai ir namie kvaili įstatymai“- pagalvojo drambliukas sužinojęs apie jam skirtą baudą už papildomą bagažą autobuse - jo užpakalis užėmė daugiau, nei vieną leidžiamą sėdynę. Drambliukas prakeikė tą dieną, kai pradėjo bręsti, o kaulai stambėti ir jis nebetilpo ne tik į močiutės megztą paltuką, bet ir pro duris ar arkas, kurios oficialiai buvo statomos pagal tarptautinius susitarimus. „Et, jau tuomet dramblius ignoravo“- pagalvojo pilkasis, pasidalindamas burnoje telkšojusiu tūriniu su baudą jam išrašiusiu pareigūnu.
„Ankštos kameros ir namie ankštos kameros“. Bet jis jautėsi esantis namuose, - net kameros draugai jam teikė daugiau džiaugsmo, nei pasivažinėjimas amerikietiškais kalniukais, ir tai buvo svarbiausia. Nors sąlyginai reikšmingas dalykas buvo ir užstato sumokėjimas už jį.
Niekas net negalėjo įtarti, kad visai kasdieniškas drambliuko skambutis į buvusius namus, tiksliau panelei U,  sumažins ir taip menką Zimbabvės policijos biudžetą perpus. Tačiau gyvūnėliui tai buvo nė motais, jis čia atvyko ne grožėtis keistai pelėsiniu kamerų dekoru, o tvarkyti verslo, nors gal tiksliau, finansinio nepriklausomumo klausimų:

-Panele U, mane bėda ištiko- netyčia susipykau su uniformuotu dėdule, mat jis nenorėjo iškeisti tavo įdėto Teleloto bilieto į keletą banknotų, ant kurių nupiešti abrikosai. Buvau primiršęs gimtąją kalbą, bei jis šnekėjo kažkokiu man negirdėtu dialektu, tad mes pradėjome įtemptai diskutuoti apie tai, kokios spalvos visgi yra zebras- juodas su baltais dryžiais ar baltas su juodais dryžiais. Aš bandžiau įrodyti, kad svarbiausia, jog jis visgi yra spalvotas, nes juoda ir balta taipogi spalvos, o galiausiai atsidūriau nuovadoje, nes mano teisinga nuomonė jam pasirodė neteisinga ir per daug šmaikšti.
-Pilkas, man skauda galvą po vakar ir net neįdomūs tavo paistalai apie tai, ko nebuvo. Bet vis dėl to, kas nutiko?
-Aš jį apspjoviau.
-Odiev, ir vėl.. Kiek šįkart?
-250 dolerių.
-Varge tu mano. Geriau jau reikėjo pasilikti gandrą, kuris tave atnešė. Atsiusiu 300, bet su sąlyga, kad parveši man gražiai nuaugusį vyrą, su gražiai nuaugusiu..

„Pyp pyp pyp“ (Jūsų sąskaita tuščia-red.) - tarptautine kalba pranešė geležinės ledi balsas. „Kam panelei U vaikinas su gražiai nuaugusiais nagais? “- pagalvojo drambliukas, bet per ilgai nepertempdamas siūlo, laikančio ausis, pradėjo ruoštis atsisveikinimo vakarėliui su kameros draugais, su kuriais praleido gal  nuostabiausias pastarąsias porą gyvenimo dienų.

Manijokų transportavimo verslas visgi nebuvo toks paprastas kaip atrodė iš pradžių- visų pirma reikėjo surasti žmones, kurie juos augintų, o tai buvo truputi sudėtingiau nei senais gerais laikais. Šiame amžiuje šalis gyveno iš tokių nesuprantamų drambliukui dalykų kaip naftos ir deimantų eksportas, tad mūsų herojus pasielgė kaip diktavo jo sveikas, nors psichologai ir teismo ekspertai tvirtina kitaip, protas- nusipirko fermą.

Drambliukas dabar jau buvo nebe paprastas drambliukas, o svarbus žemvaldys, auginęs ne tik manijokus, bet ir ciberžoles, bulves, krapus, tabaką bei nenorėdamas primiršti gyvenimo Lietuvoje- cukrinius runkelius. Jis tapo toks įtakingas ir žinomas visuomenėje, kad net buvo išrinktas vieno miestelio meru- jo garbei miesto centre pastatė skulptūrą ir, jam tarus savo įsakmiu tonu, negrai sutvarkė miesto gatves, kad atvažiuotų daugiau turistų, suvalgytų daugiau manijokų ir keltų, keltų, keltų ekonomiką. Drambliukui labai patiko šie du žodžiai- ekonomika ir kelti. Jie atrodė tokie nereikšmingi, bet kartu tokie gražus kaip aukštyn besitiesianti gėlė, ar dėl išlikimo kovojanti avis, apsupta šimto vilkų. Taip, jis dažnai apie tai svajodavo. Bet vienas dalykas jam visgi nedavė ramybės, - jis jautė nenumaldomą norą grįžti. Gyvenimas ankštoje pirtelėje kažkodėl atrodė daug labiau priimtinesnis, nei didžiuliai rūmai, kuriuos aptarnaudavo dešimtys nigerių. (nigeris- žmogus, besąlygiškai priklausomas ir dirbantis kitam asmeniui)

Zimbabvės tarptautinių lėktuvų nusileidimo takas niekada neatrodė naujai, jis netgi buvo panašus į didžiulę laukymę, ištryptą rugių lauke, nors tokia ir buvo teisybė. Drambliukui, nepratusiam prie prabangaus gyvenimo atrodė visai priimtina rizikuoti savo gyvybe vardan to, kad valstybės vadovai įsidėtų kišenėn dar po keletą dolerių už sėkmingą tranzitinės valstybės idėjos propagavimą. Jis dar kartą peržiūrėjo ar nepaliko ko nors svarbaus- dantų šepetėlis, antidepresentai, cigaretės, keli manijokai lauktuvėms ir pora Gucci švarkelių tiesiai iš fabriko anapus gatvės. Viskas yra.

Dar pora atsisveikinimo mostų ten likusiems draugams  ir šiaip dėmesio nekreipiantiems nepažįstamiems ir jis jau lėktuve. Nuo tos dienos niekas nepasikeitė- drambliukas buvo per menkas, kad būtų skaičiuojamas į Zimbabvės bendrąjį vidaus produktą. Tuo mes visi ir panašūs, dramblio svarbos nevertinam tol, kol jis griauna mūsų gyvenimus. Toks ir drambliukas- manijokų karalius ir būsimas ES vadovas.

Antros dalies pabaiga.