Medžio dalia

Tu toks vienišas, nors stovi ne vienas.
Ar kas gali suprasti tavo jausmus?
Tau nemielas rytas kiekvienas,
O ir vakaras atrodo rūstus.

Skaudžios audros tau sielą drasko.
Iškentėti tu viską gali.
Stebiu aš tave ne iš aukšto,
Tu juk toks didingas esi.

Niekas nežino kiek tu iškentėjei,
Gal niekada ir nesužinos.
Tiek daug metų tu paminėjei,
Už tai gal mergytė rankele tau pamos.

Tau lemta buvo tvirtai laikytis,
Sužinojei, kokia ta Medžio dalia.
Bet atėjo diena, kai nuo kirvio negali slapstytis,
Prie tavo ugnies prisiglaust ta pati mergytės ranka.