Spontaniškas šlamštas

Svyruojančiu žvilgsniu žvelgiu i sausakimšą ekraną. Nematau nieko, nieko, kas užkabintų mano pavargusias akis ir išbalansuotą sielą. Tikiuosi ir laukiu kažko, kas ir liks tik prakiurusių mano norų dėžutės dugne... Aš nematau nuostabių žvaigždžių žvelgdama pro langą, nematau prasmės saulėtekyje ir vaivorykštės spalvų gamoje. Ar aš tuščia? Ar čia pasaulis jau pavargo? Pavargo mane stebinti ir įkvėpti vis iš naujo ir iš naujo kraujuotoms ir drastiškoms peripetijoms. Per drąsiai pasakyta. Bet žodžiai mano lūpose visada kalbėjo už save, ir aš jų netramdau. Nekuriu jiems beprasmiškų narvelių ir nekalinu. Kaip ir savo minčių, kurios mane veja pačią iš savęs. Galbūt gyvenimas man nubrėžė liniją ir liepė rinktis kurioje pusėje stovėti man. Bet aš nepasiduodu, nesu tokia kvaila kaip jis. Gyvenimas, kuris laukia. Laukia apsisprendimo. Tačiau aš turiu dvi kojas, dvi rankas ir... dvi puses. Socialias puses, kurios sugeba būti savarankiškos ir užimti nepriklausomas pozicijas. Taigi, tiesa, aš niekada neapsispręsiu ir neperžengsiu per save. Liksiu tokia pati netobula „katytė“, kurios gyvenimas iš šono atrodo tobulesnis už raudonai nusidažiusį dangų vakaro vėsoje. Galbūt aš verksiu, galbūt juoksiuosi, bet viską darysiu nuoširdžiai. Ir Tu man pavydėsi. Bet žinok, kad be reikalo. Suklumpu, bet bandau stotis. Gyvenimas mėto ir vėto mane į šalis, kaip sumautą lapiūkštį, neišsilaikiusį didingo klevo prieglobstyje, ir papūtus pirmam rudens vėjui, atsikabinantį nuo savo gimtųjų namų ir pradedantį savarankišką gyvenimo tarpsnį... Tikrai teisingai pasakyta. Kodėl? Nes dabar taip jaučiuosi. Bandau suprasti kur gi esmė, prasmė ir tikslas. Gūdu. Ir už lango ir mano mintyse... Atsakymai jau nebesurašyti ant balto popieriaus lapo kaip kažkada. Nebeataidi seniai įgrįsę patarimai ir pamokymai, kurių dabar man taip reikia... Esu toli. Esu viena. Cigaretės dūmas, garuojanti arbata, tamsa už lango, paslaptinga tyla ir ramybė. Tai manęs netrikdo. Keista. Paprastai tokiais atvejais jaučiuosi ypač vieniša. Tik ne dabar. Gera susikoncentruoti į save, tik nelabai naudinga. Tai netgi pavojinga. Staiga gali užplūsti nelauktos mintys. Staiga gali sudrėkti akių kampučiai ir tavo esybę gali atšaldyti taip, kad dar ilgai tektų gydytis nušalimus... Bet man nusispjaut, į visas keturias puses nusispjaut. Man reikia žmogaus. Tokio, kuriam lygiai taip pat nusispjaut rytoj lis, ar snigs, kils karas, ar įsivyraus visuotinė taika, sugrįš kosmose pasiklydę kosmonautai, ar įstrigs beribėje orbitoje velniop amžinai. Reikia žmogaus, kuris nematuoja savo žingsnių, neskirsto gyvenimo takų i klystkelius ir teisingus kelius, neskaičiuoja aplinkinių minusų ir nedaro sumautos suvestinės. Reikia tokio, kurio šypsena užšlifuotų mano sieloje atsiradusias ertmes, o šiltas žvilgsnis atliktų vienintelę funkciją – verstų mano širdį daužytis iš noro gyventi. Bet žmonės ateina ir išeina, palikdami tik sutrūkinėjusius prisiminimus mano dailioje galvelėje. Cha cha. Dailioje. Ir kas iš to, kai ta galvelė nežino kam jinai reikalinga? Kokia jos paskirtis šitam šiukšlėmis perpildytame pasaulyje? Ir iš vis, kokių tikslų vedamas Dievas davė galvas nelaimingiems žmonėms? Tam, kad padaugėtų savižudybių? Kad neperspektyvūs laikraštpalaikiai turėtų apie ką rašyti ir nebankrutuotų? Po galais, ar tam? Tada labai atsiprašau brangieji ir brangiosios, bet išsibraukiu iš gyvųjų sąrašo. Atrodo elementaru – esi laimingas, arba ne. Bet aš ir vėl svyruoju. Negalėčiau teigti nei taip, nei ne. Ir tai užknisa! Garbės žodis. Galbūt reikia įsišvirkšti gerą heroino dozę, išspardyti užpakalius visiems pasaulio šunsnukiams ir kaifuoti iš malonumo atlikus tokį didelį žygdarbį? Galbūt reikėtų sulaužyti bet kokius nusistovėjusius stereotipus ir eilinį kartą gauti netiesioginį smūgį per veidą už drąstiškumą? Koks skirtumas, vis tiek jau nebeturiu vilties išbristi iš mėšlo. Visas pasaulis yra mėšlas, o aš, kvaiša, kapstausi tame mėšle bandydama surasti nematytų negirdėtų brangakmenių. Velniava. Jei galėčiau, sau ant kaklo užkabinčiau medalį už kvailą optimizmą. Už tikėjimą, jog niekada neišduosiu savo įsitikinimų, už viltį, kad rasiu žmogų, kurio seife galėsiu saugiai paslėpti savo paslaptis, nes manasis jau perpildytas, galų gale už tai, jog esu pati sau Dievas ir kiekvieną dieną kuriuosi sau pasaulį vis iš naujo.