Pilka irgi spalva

Jis buvo augalotas jaunuolis- ausys didžiulės kaip Antanėlio močiutės buriniai Victoria Secret firmos apatiniai, oda po soliariumo procedūrų rodėsi tuoj įšoks į mados žurnalų viršelius, petukai siekė gyvenamojo ploto lubas, o straubliuko ilgio galėjo pavydėti bet kuris vyriškosios lyties atstovas. Taip taip, straubliuko, juk jis ne šiaip kokia nelemta voverė, jis visas drambliukas! Ir jis būtų gyvenęs ramiai, bei laimingai, ir net nebūtų reikėję apie jį pasakoti, jei ne tas kvailas jo įprotis vogti manijokus ir cigaretes. Ir viskas būtų saulėta ir gražu, jei vieną dieną jo šeimininkė, eidama už kampo, nebūtų sužinojusi, kad tądien liks be išganingojo dūmo.  Nuostabi situacija..:

-Jei dar kart reiks skaityti ką Vaičiulaitiško, apsiverksiu- pasiguodė mergaitė U, išsitraukdama silpniausio „Camelio“ pakelį iš savo rankinuko, dydžiu primenančio lagaminą, ir leisdama pasireikšti kitai mergaitei U.
-Na jau, mąstyk apie pozityvius dalykus: turtingą vyrą, namą prie jūros ir naują limuziną kieme. Tau pridegti?

.. ir dar nuostabesnis įsiūčio protrūkis, supratus, kad nėra ko pridegti. Situacija būtų buvus dar visai padori, jei ne taipogi dingęs manijokas, skirtas pietums. Kad įsivaizduotumėte akimirkos silpnumą ir pykčio žalą blaiviam protui, paminėsiu, kad drambliuko šeimininkė net nelaukė kuo baigsis pono Vaičiulaičio nuotykiai su praktikante Veronika, kurie būtų aplaistyti upeliu kūno išskyrų, prasiskverbiančių ne tik pro ašarų liaukas, bet ir angas, skirtas atlikti oro įsiurbimo ir išsiurbimo funkcijoms. Pabalnotas ir šiaip ne taip išparkuotas prancūziškas žvėris, vardu Pėžiukas, tykaus vėjo greitumu ją grąžino į gyvenamą plotą, namiškių nuomone per anksti ir su priežastimi skambinti mokyklos direktoriui, kurį kažkodėl visi meiliai vadino dėde pedofilu. Bet panelei U tai buvo nė motais- ji pargrįžo auklėti drambliuko.  Niekas tiksliai nežino apie ką tas pokalbis buvo (gi nebandai įsiklausyti į naikintuvo skleidžiamą, griaunamąją galią turintį garsą- red.), bet galima spręsti, kad viskas vyko pagal tokią tvarką- staiga išlūžta pirtelės durys ir blankioje šviesoje išnyra trapios it narcizas mergaitės profilis. Dar sekundė tylai ir teismas be prisiekusiųjų prasideda:

-Ei, pilkas, tai kokios bėdos? Neužtenka to lito per diena? Negana to, kad tave šeriu? Negana to, kad kartais alaus atnešu ir vakarais vedu pasivaikščiot, tai tu dar vagi mano pietus ir desertą?
-Bet panele U, tai mėnulio fazė man užtemdė protą, sumaišė suvokimą apie mano egzistencionalistinę būtį, tad kaip to ir nenorėdamas..
-Ką tu čia..?
-Aš netyčia. - dar bandė gintis drambliukas.
-Netyčia? Matai, netyčia jis. Viskas, nuo rytdienos ieškokis darbo- nebemaitinsiu tavęs, jei jau jautiesi toks suaugęs dramblys, kad gali griaut mano dienos planus.

Suprantama tai nėra tikrasis pokalbis, tik adaptuota jo versija vaikams be negražybių, keiksmų, fizinio smurto naudojimo ir kitų smulkių niuansų, dėl kurių ši istorija negalėtų tapti gražiu Disney‘aus filmu vaikams ir suaugusiems, kuriems jau būtų visai priimtina susitupėti ir pradėti mąstyti apie realų gyvenimą už Lineage‘o ar fėjų pasaulių ribų.

Beje, viskas prasidėjo nuo to, kad drambliukas jau buvo prisitaikęs prie atšiauraus šiaurės Lietuvos klimato ir net užsiauginęs didesnį, nei įprastai poodinį sluoksnį (tausojant jo moralinius ir antisemitinius įsitikinimus, kad poodinį sluoksnį turi tik kailiniai gyvūnai, reikėtų paminėti, kad jis- ne kailinis gyvūnas, kaip antai principingas bebras („medžiai turi augti horizontaliai, o ne aukštyn“) ar ekstremalus žiurkėnas („įdomu kas bus, jei nušoksiu žemyn nuo stalo tiesiai ant galvos“) - red.) ir tai jam nesuteikė teigiamų pojūčių. Todėl depresijos paveiktas protas gviešėsi cigaretės, mat buvo girdėjęs, kad šios ne tik plonina, o ir dantis balina. Išsipasakojo jam vieną kartą  kaimynas, kai grįžęs iš tuštučių mekos- soliariumo, vaikščiojo pusnuogis po kiemą su tikslu.. turbūt be tikslo, bet vistiek gi gražu. Bet panelės U, jo oficialios globėjos, šios pasakos neįtikino, tad drambliukas jau sekančią dieną, pasivogęs dar porą linksmųjų lazdelių, stovėjo eilėje į Darbo Biržą. Kad ir kaip ši pasaka, ar tiesiog nereikšminga rašliava su tragišku stiliumi, atrodytų gražiai, tačiau ne viskas gražu, kaip ananasais klota... o gal papuasais... Palikime šį klausimą ekspertams. Taigi, nors jis ir turėjo gyvenamą plotą, nors ir buvo labai puikus dramblys, nors ir turėjo aukštąjį Pitermarichburgo fizikos instituto diplomą, galiausiai nors ir turėjo statybininko, kasininko Maximoje, kaminkrėčio, renginių vedėjo, balerinos, dalyvio realybės šou „Dramblys“ darbo patirties, tačiau jo darbdaviams nereikėjo. Jis net norėjo skustis lygių teisių kontrolierei, nes manėsi ignoruojamas tik todėl, kad jis esąs negras. Bet prisiminęs esąs nelegalas, tik sugrėbė sodo lapus ir po jais pasislėpė. Suprantama žiemos darganos privertė jį vėl pasirodyti visuomenei ir priimti skaudų likimo smūgį, - cigarečių kainos dar labiau pakilo. Tad pragyvenimui reikėjo jau nebe kuklaus, botagėliu mojuojančių darbdavių mokamo, minimumo, o gero ir užtikrinto pragyvenimo šaltinio. Ir štai, geniali mintis- manijokų eksporto ir importo, arba tiesiog transportavimo nuo taško A iki taško B, karalius.

Panelė U grįžusi iš mokyklos rado tuščią pirtelę ir laiškelį: „Brangioji mano, prispaustas neteisingo ekonomikos ir kainų suvokimo, išvykau namo. Grįšiu kažkada, bet ant vakarienės nelauk. Parvešiu ką gražaus arba kaip visada nieko. Kaip pasakytų mano idealas- myliu, bučiuoju ir sudie“. Kad jūs žinotumėte koks tądien vyko balius.. Ir aš ten buvau, per barzdą varvėjo, burnoj nebeapturėjau, apverčiau visus namus... et, gražus tas gyvenimas be dramblių.


Pirmos dalies pabaiga.