Ant kalno...

Atsisėdę ant kalno jie stebėjo dangų.
Jis buvo pilnas mažyčių žvaigždučių, it sausainukų ir turėjo vieną didelį ragelį. Staiga nusileido vienas mažytis, mažytis sausainis .
-Sugalvojai norą? - tyliai sušnabždėjo Jis.
-Kur? Kokį norą?
-Miegale Tu. - tyliai nusijuokė. Ji padėjo galvą ant Jo peties ir toliau miegojo. O Jis užvertęs galvą stebėjo žvaigždes.
-Kaklo nepamesi? - pasigirdo tylus balsas.
-Ne, pažiūrėk į tą stebuklą...
-Žinai, kai buvau mažas, visada su sese stebėjome dangų. Ir ko mes neprisigalvodavome..
-Pavyzdžiui..? - tyliai nusijuokė.
-Pavyzdžiui vieną žvaigždę pavadindavom Žalmarge, o kitą Marge. Kitą vakarą vieną žvaigždė buvo Bobikas, o kita Sargius.
-Kodėl taip? - sukrizeno.
-Juk dangus kaip gyvenimas. Žiūrėk. Tas mėnulis, esi Tu. O tos mažos žvaigždutės - kiti, Tave supantys žmonės. Atrodo jie visi panašūs, bet priartėjus jie parodo tikrąjį aš. Juk žinai, jei pakilsi aukštai, aukštai žvaigždės padidės. Ir prie žmogaus, kad prieitum reikia labai daug...
-Supratau, Tėti.
-Aš irgi supratau.. -per miegus sumurmėjo mama.