ties pokalbio riba

Tolstantis vakaras susimaišęs su paryčių rūkais. Kūnas įsitempia tarsi styga, pastebi tai tik po kelių akimirkų. Akimirkų, kurios virsta valandomis, tada dar pagauni save mintyse naudojant tokias nuvalkiotas frazes, kurias jau skaitei šimtuose knygų. Protas vengia sinonimų metaforų ir bet kokio kartojimosi. Kiek gi dabar laiko? Pasišvieti mobiliuoju telefonu laiko lentelę, tačiau ne to ten ieškai. Jei kas nors paklaustų kiek valandų, turėtum vėl išsitraukti jį iš visokiausiu nerekalingų rakandų perkrautos rankinės. Bet tai būtų labai kvailas veiksmas, nes vienintelis žmogus esantis šalia turi tokį pat prietaisą. Nebent, kuris nors iš judviejų pasakytų pastabą, kuri įjungtų nejaukios tylos rėžimą, tada šis klausimas padėtų išbristi iš situacijos... ne, nė velnio. Situacija taptų dar nejaukesnė. Kas sukuria jaukią tylą? Asmeniškumai, pasitikėjimas, sielų bendravimas, gerokai per daug alaus.. ir panašūs veiksniai. Kalbam apie kažkokias nesąmones, o juk prieš keletą valandų turėjom tiek bendro. Galėjau lyginti savo įstabius išvedžiojimus su ne visad rišliai ištariamomis, tačiau gyvom ir protingom mintimis. Gal tik tuo metu jos atrodė gyvos? Susiliejančios su prirūkytos patalpos dūmais, limpančiomis grindimis ir malonia muzika. Dar nepaminėjau gal šimto žmonių aplinkui. Bet juk tai nėra labai svarbu. Žmonių koncentracija vienoj vietoj dažniausiai būna visiškai nereikšminga. Nebent šnekėtume apie karą, masines akcijas ir skurdą. Bet juk ne apie tai dabar. Žmonės aplink reikalingi kaip fonas, kaip muzika sklindanti bare. Juk neitum pasėdėt į tuščią barą, kad ir kokia puiki aplinka ten tvyrotų. Tuo tarpu jis šneka. Pagaunu save įjungus autopilotą, nes kalbam apie tas tiesas, kurios man visiškai neaktualios. Paskui dar kelios valandos, kelios vietos, veidai, triukšmas, rytinis murmesys lendantis iš senų pastatų. 
Neatsimenu apie ką tuo metu kalbėjom. Tai buvo genialios mintys, neužfiksuotos popieriuje, paklydę tarp rūko ir banalybės. Akimirkos egzistuojančios tik tam tikrą laiką, neapsunkinančios mano murgdymosi situacijos baloj, tačiau artėjančios prie situacijos sprendimo. Labai atsargiai, kaip žuvėdros pėdos smėlyje, sraigės gleivių takas lapuose. Atsargumas ir kantrybė. Niekad jų neišmoksiu, bet visada malonu juos stebėti. Tuo tarpu praėjus dvylikai valandų nuo pokalbio pradžios niekaip nesugebu atsirinkti apie ką gi mes šnekėjom. Limpantys vokai siunčia neišmiegotus laiškus, todėl pasiduodu miego instinktui. Tiek kovų būta su miegu, tiek kovų siekiant pratęsti pokalbį, kuris egzistuoja tik čia ir dabar. Pralaimėta kova įjungia smegenų veiklą kitos dienos rėžimui, prabudus dar jauti frazių nuotrupas, savo ilgesį, nesibaigiančios realybės atgarsius. Bet tuo metu suvoki, kad visa tai kas liko tėra galvos skausmas ir ramiai leidiesi į kasdienybę, apsimesdamas jog tai niekad neegzistavo  nors ir garuoji odos poromis, keliais ištiesintais smegenų vingiais ir baisiu rytiniu troškuliu.