Išgaruoti

Ir vėl.
Atmerkiu į akis. Nuo vakaro dar groja ausinukas, velnias, mąstau, jis tuoj išsikraus. Bet gera, sukasi dainos, taip ramina, atpalaiduoja smegenis ir verčia apie nieką negalvoti.
Jausmas, kad lovoje taip gera, hiperbolizuojasi ir patalai virsta pūkų kamuoliais. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip kylu...
Smuikas.
Pasirąžau, apsiverčiu ant kito šono ir pagalvoju, kad visgi jį myliu.
Kas tas jis?
Papasakosiu viską.
Jis - mano klasiokas, pavadinkime jį Dima, o aš naujokė. Pernai atėjau į mokyklą, ir tik pavasarį pastebėjau jį. Per „skaipą“ porą kartų pašnekėjom, bet perėjom prie pokalbių telefonu. Tuo metu pokalbiai tam tikrame tinke buvo nemokami ir kasnakt šnekėdavome telefonu iki septynių ryto, kai jau reikėdavo keltis į mokyklą. Ir taip ligšiol, tik pokalbiai nebe tokie ilgi, juk praktiškai viską vienas apie kitą žinome.
Ir viskas būtų gerai, bet yra viena problema.
Mes nebendraujame gyvai. Tarytum seksas telefonu. Aš jam pasiūlau susitikti. Jis sutinka tik tuo atveju, kad būtume keliese. O aš noriu tik dviese. Kai kalbamės telefonu, man atrodo, kad aš jam tikrai patinku, jis manęs klausia apie kitus vaikinus, kas man patinka, ar mano kaklas jautrus bučiniams ir ką norėčiau veikti per pirmą pasimatymą. Bet tik tiek!
Mes kažkada šnekėjomės apie tai, tiksliau, aš šnekėjau su juo. Verkiau, nes Dima pasakė, kad jei nenoriu daugiau su juo šnekėti, galim nešnekėti. Taip gaunasi, kad jam tas pats, kad jis šneka tik todėl, kad jam patinka, bet ne todėl, kad jam patinku. Ir tai taip skaudu! Nes sakiau jam, tu man patinki, tu man brangus, ir aš be tavęs negaliu. Jis tylėjo. Po to „tu verki... „.
Aš jau pamiršau viską. O gal tik noriu pamiršti. Bet stengiuos apie tai nebegalvoti.
Taip gera užsimerkti. Pakilti ir skristi.
Myliu, ir man gera.
Gera būti mylimam. Bet svarbiausia pačiam mylėti.
Skleisti gėrį aplink save.
Pakilti į orą ir išgaruoti.
Tavo dulkės nukrenta į jo širdį. Ir jam gera.