Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jis ramiai pėdino nuo paukščių išmatų pažaliavusiu asfaltu. „Į kur? “ – klausė jo ego. O, menkas žmogus nežino, - kad ir kur jis beeitų – jis eina į save. Ne akmenim grįsti tie keliai ir ne geltonom plytom... Tai būtų pernelyg paprasta, aišku. Žmonių keliai susideda iš žmonių siekių. Gal todėl jei tokie ilgi, platūs, utopiški.
Ruduo. Kiek daug epitetų jam suteikta, kiek daug spalvų įprasminta jo vardu. Man ruduo – elgeta. Elgetos – tai pati turtingiausia žmonių rūšis žemėje. Jie absoliutai, realijų saugyklos; menki stebuklai sielos klipatoms ir gundantys fenomenai vaikams.
Ruduo yra Dievas, tam tikra prasme. Kažkoks beprotis įsitikino ir sušuko miniai: „Ruduo – tai depresija! “. Kvailiai ieškojo depresijos rudenyje, o ne rudenio depresijoje. Nuo tada ir žiūrima į pirštą, kai rodoma į dangų.
Jo kojos buvo tokios silpnos, palygint su tuo akmeniu krūtinėje, kad akimirką jis pagalvojo: „Gal aš kilęs iš Nazareto? “
Ne, tu kilęs iš niekur. Esu tikra, kad visi tie pasaulio nesusipratimai (Dali, Kamiu ar net Liudvikas van) yra kilę. Tikrai kilę! Jie iš žemiau. Jie gimė, jie kilo. Tu, eilinis neeilini žmogau, nesi kilęs išvis. Tu atsiradai krintant ir vis dar krenti. Krisk. Tai lengva, patogu, tam nereikia jėgų, ar ne? Aišku, reikia šiek tiek stiprybės, kad įkvėptum, užuostum arba paspirtum krentantį šalia. Bet juk krentat žemyn lenktyniaut nebūtina? Tokia tavo prigimtis.
Dar keturi beprasmiški žingsniai. Jis sukniubo iš vidaus, liko tik išorė, kuri vos laikėsi nesusmukus. Kolosali jėga siautėjo ten, kažkur giliai tarp inkstų, kilo į smegenis, užpildė kiekvieną vagą ir trankėsi, trankėsi į kaktą.
Aha, kai ką supratai... Būna akimirkų, kai pradedi suvokti. Klausimus užduoti lengva, kai žinai, kad niekada sau į juos neatsakysi. O kai atsakymai ateina patys ir begėdiškai pasibeldžia į Tavo pasąmonės duris? Juk negali toliau šlaistytis gatvėmis ir pagrioviais lyg niekur nieko?
Jis dribo ant vėsios žolės ir plačiom akim rijo dangų, visa ko kulminaciją, ir norėjo susprogti, išdalinti save visą elgetai rudeniui, bet buvo per silpnas, per mažas; norai juk negali pildytis visada! Fatališka jėga bloškė bronzinį klevo lapą tiesiai į nuo gyvenimo purviną veidą.
Na, o dabar Tu supranti, kad nesi toks pavargęs, kokia pavargusi yra jūra? Ar supranti, kad nesi toks svarbus, koks svarbus yra tas medis, į kurį remiesi, kurį kerti? Tu nesi toks naudingas, koks naudingas pasauliui yra tavo išėjimas iš Čia. Ne, tu nesupranti... Juk tu vis dar žmogus.
Pro šalį spinduliavo elgeta.
Jis apžvelgė aplink dūlantį rudenį ir vyzdžiai prisipildė liūdesio bei tiesos. Apkabino svetimą akmenį ir ilgai, ilgai verkė. Purvinos liūdesio ašaros plovė bukas akmens briaunas.
O kas, jeigu šis ruduo tau paskutinis?
2009-10-31 18:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą