rudens metisas

Ar kada jautei kaip arti Tavęs ruduo? Kai geltoni lapeliai sukdamies vėjo skvernuos nusėda į plaukus Tau... kaip nuostabu kai pro vos pravirą langą vidun įsprunka šalnų numyluotas lapelis...
Kokią galybę prisiminimų jis atsigabena ant šalnų pakąsto savo kūnelio...
Auksinė saulė bepanyranti į purpuro debesis, akimirkai į Žemę įleidžia Pasaką - sutviska, subanguoja oras skambia lakštingalų melodija.
Rudens pavakarys. Mergaitė jau ilgai ir sunkiai sirgo. Atsimenu tik tiek, jog susupo antklodėn ir išsinešė laukan. Šalia stovėjo senelė, o mama laikė glėby.
Išsinešė, kad paklausyčiau lakštingalų...
Iš tiesų, kiemo pakrašty, prie bebaigiančio užakti tvenkinio, gluosniuose čiulbėjo choras lakštingalų. Man spengė ausyse; mama kažką pasakojo, tačiau viskas trūkinėjo - atsirasdavo tamsios pauzės... viskas kas liko atminty, tai tik vakaro raudoniu pasidabinę gluosniai, trūkinėjanti giesmė ir karštos mamos ašaros.
Kaip ilgu rudenį, kai išskrendančios gervės, atrodo, išsineša visą anksčiau buvusį laiką ir lieki mirkt rudeniško dangaus liūdesy... ilgu, kai pro šalį praskriedamas vėjas pažeria žemėn čežančių beržo lapų ir mažas vaikutis, pasitikdamas nematytą lietų, pakelia akutes aukštyn; mažytės lūpelės nežymiai šypteli, pakyla dangun rankutėsir ištiestam delniuke nusileidžia mažutis lapelis. Jį padovanojo pats ruduo. Ruduo, atnešęs juos abu šion žemėn: vieną - gyvenimui, kitą - mirčiai...
Siela ima skęst lango stiklu besiritančiame laše... lietaus barbenimas užmerkia Tau akis, delne spaudžiamas lapelis sučeža pašnibždėdamas paskutinį prisiminimą...
gelsvas lapelis - mažytis laiškutis, primenantis stebuklingąjį pasaulį, kuris jau amžiams sugriautas ir gyvas tik prisiminimuose...
purpurinis dangus skubėdamas paskui saulę su savimi nusitempia ir gerves...