Draugystėje

Priglauski prie to kas nudėvėta kabo po dangum, negalintys išlipti iš savęs,
gal jie atneš ramybės salose patirti, kur žmogus žmogum labiau patampa.
Atneš tau šilumą iš sapno žvelgiančio žvaigždėm spindėti į laukus.
Patirki po dangum lapus sukežusius ant žemės varganas dienas praėjusius,
tarsi poeto būtį menančius.. jie laukia šilumos nuo tavo kūno,
skendusio beprotiškoj žmonių draugystėj, plakimą jautusių širdies.
Kai visa tai apgobia, lieka trupiniai atsakymo neradę suminti žmonių ant žemės,
nes giesmė skaidri iš lūpų sekanti gyvenimo gaisrus iš knygos vaiko smerkia tą,
kursai mylėti tolimoj bedugnėj pasiklydęs drįst negali.

O jeigu kartais užeina pūgos baisios mums bekalbant,
tarki atminimą, tą kūrį idėjo tau į sielą kunigas,
norėdamas pakelti prašantį atleisti žvilgsnį, kreipusį savus maldos žodžius
kur Dievas pilnumoj apgobia plotus matomas širdim, ramybės prisisunkusia esybe.
Nurimk, kai duoda per ekis sunkius žaibus patirti ir dainas graudžias gyventi,
nurimki, nes sakiau dar vakar, tik ką jautusiems kiekvieną dieną vis naujesnę,
kad į sielą dėtas žodis kvimpa atleidimo spalva.