Sugrįžimas

Tą rytą pabudau anksti
Išgąsdintas pakilo paukštis
Tekėjo saulė
Buvo baisiai gera
Stebėti kaip mažyčiuose rasos lašeliuose
Pakibusiuose tarp dangaus ir žemės
Pražydo, skleidėsi vaivorykštė.
Už lango vienišą, išdidų gandrą
Regėjau sklendžiant virš laukų gimtinės
Nudegintų sausros ir saulės spindulių
Ištroškusių lygaus lietaus grojimo
Ir žiūrinčių su viltimi į giedrą dangų.
Plačiai išskleidusį sparnus gražuolį
Juodai baltų sparnų galingais mostais
Bekylantį į kovą dėl būties
Ir tūpiantį lizdan maitint jauniklių
Lydėjo akys ir širdis
Pabiro mintys...
Ir pasipylė klausimų kruša
Dvejojimų ir abejonių liūtys
Ar aš kada galėčiau taip mylėt senolių žemę
Kaip myli ją šis baltas laisvas paukštis?
Ar būdamas paukščiu galėčiau taip su ja kalbėtis
Kad ir be žodžių viskas būtų paprasta ir aišku?
Ar būdamas žeme galėčiau šitaip -
Save gyvybei visą atiduoti
Ir ją pavargusią priimti poilsio visiems laikams?
Ar aš galiu?
Nesuradau atsakymų į klausimus tą kartą
Neįžvelgiau tada gamtos esmės gilumo
Ir šiandien tiesą sakant pasakyti negaliu
Ar iki galo pajaučiau gimtosios žemės dvasią
Kuri plevena vėju virš laukų platybių
Kuri kas rytą aukso spindulius mums beria
Ir duoda derlių nepasėto grūdo
Kuri mus saugo, rengia ir maitina
Ir gimdo norą virst paukščiu spanuotu
Nuo žemės atsiplėšt nors valandėlei
Apsukti ratą virš gimtos sodybos pievų
Apglėbt žvilgsniu kiek užmatai ir stipriai apkabinti
Sugrįžt namo ir būti savimi.