Merlėjus IVdalis

3

     Taip Lilė atsidūrė slėnyje tarp šimtų laužų, tarp tūkstančių kareivių.
     Visur, kur tik ji bepažvelgė, negirdėjo nė vieno suprantamo žodžio, nematė nė vieno šviesaus veido - ir kairėj, ir dešinėj, ir priešaky, apšviesti spragsinčių liepsnų, sudribę ant žemės ir atsipalaidavę, ilsėjosi pavargę tamsiaveidžiai barzdočiai. Vedama pro tokią gausybę ginkluotų žmonių, užsiverkusi belaisvė slinko nei gyva nei mirusi ir kaip įmanydama nuo įdėmių žvilgsnių slėpė savo raudančius skruostus po apsiaustėlio gaubtu.
     Sugautąją bėglę sargybiniai ilgai vedė pro nesibaigiančią laužų ir vežimų virtinę, kol netikėtai, be visos šios kariuomenės, ji pamatė ir vietinių gyventojų sodybas -  medines trobeles su šalia jų lygiai suartais laukais ir darželiais. „Gal šie užpuolikai nėra tokie blogi... “ - pamąstė sau Lilė ir jos žvilgsnis nuslydo per žirgų prigrūstus kiemus.
     Staiga panelės akys išsiplėtė ir ji stabtelėjo.
     Ten, prie šulinio, ant susmeigtų eile baslių styrojo pamautos apvalios, baisios, barzdotos kaukės, kurios besimainančiuose laužo atšvaituose išrodė tarsi tikros žmonių galvos. Ir netikėtai mergina suvokė - juk tai ir buvo ne kas kita, kaip tikrų tikriausios nukirstos vyrų galvos!..
     Kariai šiurkščiai stumtelėjo belaisvę kulniuoti toliau ir ši lyg apdujusi šiaip ne taip vėl prisivertė eiti pirmyn.
     Pagaliau sargybiniai priėjo didelę palapinę ir prie jos įėjimo sustojo. Lilė apsidairė ir pastebėjo, kaip prie ją saugojusių kareivių nežinia iš kur atsiradęs prižingsniavo auksu žėrinčiais apdarais pasipuošęs barzdotas senis - greičiausiai kažkoks turtuolis - ir, pirštu parodęs į ją, kažko jų paklausė. Drebanti iš baimės ir blogumo mergina daugiau nebeištvėrė - atsitūpė ir susirietė prie žemės. Traukte susitraukusi į savo juodąjį apsiaustą ji dabar panoro visai sumažėti ir išnykti...
     Netrukus sargybinis palietė belaisvės petį ir galvos mostu paliepė sekti paskui jį. Išblyškusi kaip popierius Lilė klusniai įžengė į palapinę ir, gūždamasi už kareivio pečių, baikščiai apsidairė.
     Čia ant sienų nuo deglų šokinėjo šešėliai, pakampėse mėtėsi kailiniai gultai, o po kojomis, kaip ir lauke už sienų, plytėjo vešli pievos žolė.
     Išsigandusią mergaitę pasitiko trys neaukštos tvirtos tamsiaveidės ir įdavė jai puodelį karšto gėralo. Drebančiom rankom vos nulaikydama indą, panelė gurkštelėjo našlaitėm ir dar velniai žino kokiom žolėm atsiduodantį saldų skystį ir papurtė galvą:
     - Aš negersiu.
     Tačiau moterys su belaisve nesiderėjo - atkakliai privertė išmaukti viską iki dugno.
     Nurijusi paskutinį šlykštaus nuoviro gurkšnį, Lilė netikėtai pajuto, kaip išgerto skysčio skonis burnoje pasikeitė iš saldaus į kartų. Apsvaigusi ji palietė ranka savo kaktą - kažkodėl viskas akyse įtartinai susidvejino, drebulys kaži kur pradingo, rankos nutirpo ir ji pati susiūbavo.
     Mergina net nespėjo susigaudyti, kaip greit svetimšalės ją pačiupo ir atsegusios apsiaustą atrišo suknelės raištelius. Bealpstanti iš silpnumo Lilė pamėgino ištrūkti, bet apsunkęs kūnas jai nebepakluso ir vos pastovinčią ant kojų panelę moterys paklupdė ramiai tūnoti ant didelio šiurkštaus šerno kailio.
     Merginos akyse viskas raibuliavo, tad ji užsimerkė ir nei pamatė, nei išgirdo, kaip lydimi sargybos į palapinę įžengė du tamsiaveidžiai. Moterys pagarbiai jiems nusilenkė ir, palikusios snūduriuojančią belaisvę, pasišalino. Rankos mostais tie du vyrai įsakė išsinešdinti ir juos atlydėjusiems kareiviams.
     Pajutusi, kad palapinė įtartinai ištuštėjo, Lilė atsimerkė.
     Besiliejančiose tarpusavy spalvose ji išvydo neregėto kirpimo riestanosius batus ir po to - pūstomis kelnėmis apvilktas kojas. Pakėlusi nustebusias akis aukštyn ir atpažinusi blizgančią kepurę, panelė net sumedėjo iš baimės - priešais ją stovėjo tas pats kreivanosis vyriausiasis karo vadas! Išsigandusi mergina atpažino ir kitą tamsiaveidį - prie palapinės matytą turčių, kuris, dabar išklausęs kariūno žodžius, jam pritariamai linktelėjo galvą.
     Netikėtai kreivanosis pasilenkė ties belaisve ir, stipriai suėmęs pirštais už smakro, paragino atsistoti visu ūgiu.
     Lilė ne tik atsistojo, - ji tiesiog pašoko ant kojų! Tik nuo tokio staigaus judesio jos akyse viskas sumirguliavo ir neišsilaikiusi ant kojų panelė atsitrenkė į sieną, sudrebindama visą palapinę! Vyriausiasis vadas, plykstelėjęs pykčiu, greit atsidūrė ant to paties kailio ir nežinia, kaip ten nutiko, tačiau dvi rankos žaibiškai susikirto: kreivanosis netikėtai sučiupo merginos pirštus ant savo durklo rankenos - ji taip ir nesuspėjo ištraukti jo ginklo...
     Akimirksniu vienu spyriu įžūli belaisvė buvo nutrenkta ant žolės. Antru - nuskriejo dar toliau, į palapinės vidurį.
     Atsisukusi Lilė išvydo aukštai iškeltą juodą dygliuotą rimbą ir sucypusi puolė po antrojo tamsiaveidžio kojomis. Ir nors dėl žemų palapinės lubų prasikaltėlei pirmojo kirčio pavyko išvengti, nuo antrojo ji neišsisuko... Dėl savo nebevaldomo kūno mergina nepasiekė nei kailio, nei turčiaus kojų, tik nutvilkyta deginančio skausmo, klykdama ėmė raitytis ant žemės. Botagas vėl šaižiai švilptelėjo ore ir - čmaukšt - negailestingai prilipo prie savo aukos dar sykį. Bet... taip staiga prasidėjęs, taip pat staiga spiegimas ir nutrūko - nespėjusi įkvėpti, belaisvė nualpo.
     Visa tai stebėjęs antrasis tamsiaveidis nebeapsikentė ir sulaikė dar vienam kirčiui užsimotą kariūno ranką. Jų žvilgsniai susikryžiavo ir palapinėje tapo neįtikėtinai tylu.
     Turtuolis žinojo, kad vyriausiojo vado valia dabar buvo galingesnė už bet kokį įstatymą ir karo lauko teismas prasikaltusią kalinę iš karto pasmerktų myriop, tačiau jis vis dėlto kažkaip gebėjo atremti žaibuojantį kreivanosio žvilgsnį.
     Kariūnas ne iš karto ir nenoriai sutiko priimti sidabrinį užmokestį. Išdidžiai iškėlęs galvą jis piktu žvėries žvilgsniu palydėjo šio turtingojo pirklio tarnus, išsinešančius iš palapinės šią į apsiaustą įsuptą nieko nebejaučiančią ką tik parduotą jo gyvąją prekę.


x

     Kai Lilė pagaliau sugrįžo į šį pasaulį, ji ilgai žvelgė prieš save tuščiomis, nieko nematančiomis akimis ir klausėsi ką tik sapnuoto kraupaus košmaro aidų. Panelės ausyse tebeskambėjo gailūs vaikų kūkčiojimai, svetima kalba besimeldžiančių moterų balsai ir nesiliaujantis kūdikio zyzimas. Šie visi erzinantys garsai jau seniai turėjo išblėsti, tačiau jie netilo ir tęsėsi toliau. Gal būt ji dar tebesapnavo?..
     Staiga papūtė žvarbus vėjas.
     Tik dabar pajutusi savo skaudantį, šalčio varstomą kūną, sustirusi mergina pakėlė galvą apsidairyti ir prieš jos akis visos spalvos akimirksniu nulėkė į dešinę. Jos prabėgo vėl ir vėl ir nesugebėdama sulaikyti be paliovos besisukančio reginio, Lilė sunkiai besusigaudė ją supančioj aplinkoj.
     Iš pradžių dryžuotų šešėlių prietemoje ji sugebėjo įžiūrėti moterų ir vaikų veidus ir šie jai priminė matytus valstiečius. Paskui pastebėjo ant klubų užmestą apsiaustą ir šiaip ne taip atsisėdo jo pasiekti. Tik vėliau, pažvelgusi į šoną ir išvydusi į dešinę tebesisukančius stačius medinius strypus, o už jų - juodą naktį su joje raudonai mirguliuojančiais laužais, mergina su siaubu suvokė, kad buvo įkalinta dideliame mediniame narve. Ir pasaulis jai ėmė suktis dar greičiau.
     Belaisvės savo likimo draugę suprato be žodžių ir aimanuodamos padėjo jai apsirengti, tačiau Lilei nuo to šilčiau netapo. Atvirkščiai, nuo judesių ji pasijuto dar blogiau, tad varstoma skausmo vėl nukrito gulėti ant šiaudais pabarstytų lentų ir, tampoma traukulių, pradėjo žiaukčioti.


x

     Paryčiais, drėgnam rūkui tebekrentant ant pievų, ką tik miegojusi stovyklos kariauna per tris mirksnius pakilo, susikrovė į vežimus savo mantą ir išsirikiavo. Tūkstantinė tamsiaveidžių armija, po savęs palikdama kraštui liepsnojančias sodybas ir nuniokotus laukus, pajudėjo iš lygumų ir mirtį sėjančios karinės kolonos patraukė ištuštėjusiais miškų ir pievų keliais į vakarus, o įkalintų gyvų prekių vežimai - į priešingą rytų pusę.
     Iš gimtų vietų išvežamos belaisvės verkė ir spiegė, tačiau kad ir kaip garsiai šaukdamos jos siuntė grobikiškiems įsiveržėliams prakeiksmus, moterų balsai į dangų nėjo ir joms nė kiek negelbėjo - narvus lydintys tamsiaveidžiai kareiviai jojo švytinčiais iš laimės veidais. Juk kam bausti geros būklės grobį už triukšmavimą, jei tie ašaringi klyksmai jiems maloniai glostė ausį ir liudijo apie grįžimą namo ne tuščiomis?
     Tuo tarpu Lilė ne tik negirdėjo moterų raudų, bet ir nejautė, kaip smarkiai ją kratė riedantis vežimas - ir tą rytą, ir net visą dieną ji be amo gulėjo narvo dugne praverta burna ir beveik nekvėpavo.
     Tik atėjus vakarui likimo draugės merginą pažadino ir toji, dar būdama mieguista, vos pakėlė galvą - vakarykštė arbatėlė vis dar tebenorėjo iškopti iš pilvo. Pramerkusi užtinusias akis ir šiek tiek susivokusi, Lilė išvydo, kaip kareiviai iš vežimo išlaipino priešpaskutinę belaisvę ir išsigandusi įsispoksojo į juos: „Kas čia dabar bus... “ Kalinė tikėjosi, kad tamsiaveidžiai jos nejudins, tačiau jų visų akys dabar įsmigo į ją.
     - Palikit mane! - sucypė dengdamasi rankomis mergina, kai vienas baisus, juodais gaurais apžėlęs sargybinis įkopė į narvo vidų ir prikėblino prie jos artyn.
     Sugriebęs už kojų, jis be jokių ceremonijų iškrapštė lauk ir šią miegalę.
     Nudrėbta ant žemės, Lilė apsidairė - čia, aplink ją, skardėjo moteriški balsai - jos likimo draugės stengėsi su kažkuo susišaukti. Apsidairiusi ji išvydo netoliese kelis vienodus vežimus su įkeltais narvais ir nustebo: pro virbus, tiesdamos rankas, rėkė ir raudojo kitos įkalintos gyvosios prekės... Deja, bet irgi nesuprantama kalba...
     Šiaip ne taip pakilusi, mergina atsirėmė į didelį geležimi kaustytą ratą ir apsidairė.  
     Ką tik apsistojusią nakčiai stovyklą gaubė nedraugiškos tamsiai mėlynos sutemos. Vienoje pusėje, už vežimų, tekėdama sūkuriavo plati upė, o kitoje, už traškančių laužų atviravo laukymė, kurioje ganėsi nubalnoti tamsiaveidžių žirgai. Dar toliau už jų, gąsdinančiai modama medžių viršūnėmis, juodavo giria.
     Išleistos prasivaikščioti belaisvės galėjo čia pat atlikti gamtinius reikalus ir prajudinti sustirusias kojas, kai tuo tarpu kituose narvuose uždarytosios dar tik laukė savo eilės. Tačiau kiek tos laisvės vaikštinėti - gavusios malonę semtis iš katilo beskonės buzos kiek norėjo ir gerti iš kibiro upės vandens kiek tilpo, paskubomis numalšinusios alkį bei troškulį, moterys privalėjo greit vėl lipt atgal į savo ankštą, sakuotą ir dvokiantį kalėjimą.
     Ant kojų Lilė ilgai neišstovėjo - blogumas jai pakilo ligi gerklės ir ji nė nepajuto, kaip susmegusi žemyn, vėl užsnūdo. Sargybiniams tai nepatiko ir jie paspyrė belaisvę stotis, bet nežinia ką sapnuodama toji atsisakė. Sunerimusios moterys pripuolė girdyti šią leisgyvę mergaitę vandeniu, tačiau tai mažai padėjo - jos galva ir vėl nukaro ant krūtinės.
     - Mama!... - klyktelėjo išgąsdinta Lilė, kai į jos nusvirusį smakrą skausmingai įsirėžė jos metalinė sagė, o po kūnu šaižiai sušiūravo žolė.
     Visi panelės miegai kaipmat išsilakstė ir ji atsimerkė.
     Pasimetęs jos žvilgsnis pralėkė virš aplipusių kareiviais laužų ir beviltiškai įsikibo į belaisvių vežimą, iš kurio į šią išsigandusią likimo draugę dabar taip nebyliai įsispoksojo tokia daugybė sustingusių išplėstų akių.... Ir veltui tempiama už kupros mergina į šį tolstantį juodąjį narvą ištiesė ranką...
     Sargybinis nuvilko ligotą kalinę į nakties apgaubtą pievą ir numetė šią niekam nebetinkamą prekę į aukštą žolę. Persmelkta ledinės mirties nuojautos Lilė dar norėjo atsisukti, bet nesuspėjo - tamsiaveidis taip greit ir taip stipriai koja pritrėškė jos galvą, kad ir visa jos nosis, ir skruostai net įsispaudė į kietą šaltą smėlį. Priešintis milžiniškai budelio jėgai buvo beviltiška, tad pasmerktoji belaisvė, išgirdusi šaižų ištraukiamo kardo garsą, tik visa tik susitraukė ir bejėgiškai sucypė.
     Tuo metu kažkur erdvėje vos girdimai švilptelėjo vieniša strėlė.
     Tą pat akimirką kalinė pajuto, kaip šiurkštus odinis kareivio apavas ant jos galvos staigiai krestelėjo ir nuslydo žemyn...
     Baimingai žvilgtelėjusi ir išvydusi virš savęs kybantį metalo smaigalį, Lilė iš visų jėgų metėsi į šoną, - ir tai padarė pačiu laiku - kai staiga į žemę, kur ką tik buvo jos kūnas, iš visų jėgų stačiai įsmigo tiesus dviašmenis kardas! Greit atsitraukusi mergina net išsižiojo iš nustebimo - ją nukirsdinti turėjęs budelis, pagriebęs sau už krūtinės, ne tik nepasuko į savo auką galvos, bet dar gi suklupo ant savo ginklo rankenos, ir, išleidęs keistą atodūsį, čia pat bejėgiškai sudribo!
     Apstulbusi belaisvė jau būtų šokusi bėgti, tačiau pajuto po savimi drebančią žemę ir apsidairė.
     Iš dviejų pusių, nuo tolimos miško kalvos per pievą ir paupio keliu, sparčiai šuoliuodami triukšmingai artinosi du ginkluotų raitelių būriai.
     Lilė dar net nesuvokė, kad šie nedraugiškai nusiteikę vyrai - ne tamsiaveidžiai, o stovykloje jau sugriaudėjo skardūs paniški kareivių riksmai. Nesusigaudydama, ko čia pakilo toks triukšmas, išsigandusi mergina atsisuko ir pamatė, kaip visa pirklių kariauna, per tris mirksnius pasidalijusi į dvi dalis, išsirikiavo iš abiejų pusių atremti puolimą. Ir vos tik kariai, sudarydami dygliuotas sienas, atkišo į priekį smailias ietis, aplink sušvilpė mirtinos strėlės ir kovos lauke atsidūrusi belaisvė kaipmat stipriai prigludo prie žemės.
     Vieno iš užpuolikų žirgų dunksinčios kanopos prašuoliavo visai netoli nuo kupstuose pasislėpusios merginos ir netrukus ji išgirdo, kaip beprotiškai staugdamas visas įsiveržėlių būrys įskriejo į stovyklą. Pašiurpusi nuo sudzingsėjusių metalinių kirčių, Lilė daugiau neuždelsė: ji nutraukė nukautam budeliui perpetės diržą, pasičiupo patį kardą ir per platų lygų lauką dusdama nuskuodė tolyn. Tik įsmukusi į juodą tankmę ir pasislėpusi už pušies, bėglė vėl nukrito žemėn atgauti kvapą.
     Ištrūkusi iš nelaisvės, mergina dar ilgai ramino smarkiai tuksinčią savo širdelę. Ir jai buvo tas pat, kad šalimais visa pieva net skambėjo nuo ginklų daužymosi, vyrų riksmų ir moterų spiegimo. Ji tik stipriai gniaužė saujoje kardą ir negalėjo patikėti, kad išliko gyva.  
     Kai pagaliau blogumas kiek aprimo, Lilė vėl pakilo ant kojų. Ji atsargiai dirstelėjo iš už medžio į chaoso apimtą upės pakrantę ir nuo išvysto vaizdo suakmenėjo.  
     Nebaigta statyti apvali svetimžemių palapinė skendėjo liepsnose. Ūždami ir kūlvirsčia versdamiesi aukštyn į dangų kilo juodi dūmų kamuoliai, sūkuriuodami aukštai ore sklaidėsi į visas puses ir raudonais žaižaruojančiais pelenais palengva leidosi ant įnirtingų žudynių apimtos stovyklos. Kardais ir lazdomis, buožėmis ir ietimis, vienas prieš du, du prieš tris įsiveržėliai raiteliai kovėsi su tamsiaveidžiais kariūnais ir ten, tame beprotiškų klyksmų veriamame skerdynių pragare, tarp šūkčiojančių kovotojų ir spragsinčių laužų blaškėsi nuo kuolų negalintys atitrūkti paklaikę žirgai.
     Lilė stovėjo kaip įbesta, tačiau ji nematė tų besikaunančių vyrų - tik be žado spoksojo į daugybę laužų, iš kurių sklido tokie šaižūs belaisvių klyksmai... Ne, ne laužai ten buvo užkurti - juodais dūmais besiplaikstantys vėjyje pleškėjo gyvi fakelai - spiegiantys liepsnojantys vežimai... Kažkas iš užpuolikų mėgino juos kapoti kirviu, kažkas mėgino nudaužti spynas ar apversti degančius narvus... Tačiau ugnis atkakliai dirbo savo juodąjį darbą ir, grėsmingai ūždama, neleido prisiartinti nė vienam gelbėtojui. Negailestingi liežuviai laižė kiekvieną medinį strypelį ir mergina tik dabar prisiminė, kokie jie buvo lipnūs, lyg būtų buvę kuo sutepti. Ir dar ji prisiminė, kaip stropiai belaisvių vežimai buvo apkaišioti šiaudų gniūžtelėmis - tik dabar tapo aišku, kad tikrai ne dėl kalinių patogumo...
     Rodės, visą amžinybę išstovėjusi bėglė daugiau nebeištvėrė klausytis draskančių sielą spiegimų ir, nejučia atsitraukusi nuo medžio, nuėjo į tamsą - kad tik kuo toliau nuo šito pragaro, toliau nuo žmonių beprotybės...
     Nejausdama po kojomis nei aštrių spyglių, nei dygių kankorėžių Lilė nubrido basomis per mišką ir netrukus paskutiniai mirguliuojantys gaisro atšvaitai pasiliko toli už jos nugaros. Prieš akis teberegėdama ką tik matytą ugnies triumfą ir ausyse tebegirdėdama pasmerktųjų klyksmą, bėglė nepastebėjo, kaip greit visas tas triukšmas nuo jos atitolo ir ji susigriebė tik tada, kai atsidūrė visiškai tylioje akloje juodumoje, iki kur aidas atnešė tik tolimus geležinių kardų skambčiojimus ir pavienes šauksmų nuotrupas.
     Nusikamavusi, nebematydama kur eiti, panelė palindo po pirma pasitaikiusia ant jos kelio eglute ir, apsikabinusi pasigrobtąjį kardą, susirietė į kamuoliuką. Nors žnybiantis šaltis Lilei tiesiog lindo po rūbais, nuovargis jai kaip mat sulipdė akis ir saugiai nugramzdino į nerūpestingą sapną.