Pavasaris-vasara in h-moll 2

1.

  Gegužis. Vasarėjančio pavasario popietė. Hektoras Don Kichotas vaikščioja po kabančius sodus: tartum pirmosios rudeninės snaigės,
pavasariniai obelų, kriaušių, vyšnių žiedai krinta ant jo vešlių, iki pat pečių nutįsusių peleninių plaukų, aštuonioliktojo gimtadienio proga tėvo padovanotos odinės striukės. Jis sutinka ją: tie patys kaštoni-
niai plaukai, tas pats aukštas ūgis, tas grakštumas. Ji ateina iš rytų: iš ten, kur Himalajai, Andai, Kordiljerai.

    Hektoras (nustebęs): Čia tu, Sulveiga?
    Sulveiga (ramiu tonu): Taip, Hektorai. Tai aš.
    Hektoras (ironiškai): Pavasaris...
    Sulveiga (pakiliai): Pavasaris, mielas drauge. Pavasaris...
    Hektoras (lyriškai): Sninga obelų žiedais... (Pradeda čiaudėti)
    Sulveiga (prie jo priėjusi, uždėjusi ranką, rūpestingai): Kas tau nutiko?
    Hektoras (truputėli susigėdęs): Nieko... Nieko rimto... Aš... Aš, matai, esu alergiškas žiedadulkėms... Nieko nepadarysi - toks gi-
miau: kai tik ateina pavasaris, užpuola visokios bėdos.
    Sulveiga (nustebusi): Bet juk tai pats gražiausias metų laikas?
    Hektoras (užtikrintai): Ruduo.
    Sulveiga (su švelnia ironija): Taip taip, tu kalnietis: su broliu lei-
džiate jaunas dieneles miško ūksmėje, kur drėgni rūkai, niekad ne-
pateka saulė. (Apžiūrinėja Hektoro rankų odą) Baltas kaip sūris. (Ima kikenti, paskui surimtėja) Mes jūsų labai pasiilgome: aš, tėve-
lis, mamutė. Visiškai mus užmiršote: mėnesių mėnesius nė karto neaplankote.
      Hektoras: Reikia prižiūrėti brolį - jis sunkiai serga.
      Sulveiga (stiprokai sunerimusi): Serga? Jis? Toks jaunas?
      Hektoras: Tokios tokelės.
      Sulveiga: Gal nuolat peršąla?... Berymant tuose kalnuose, kur pavasarį sninga, vasarą lyja... 
      Hektoras (atsidusęs): Jis narkomanas: jo kasdienybė švirkštai ir tabletės.
      Sulveiga (stipriai išsigąsta, atsitraukia nuo Hektoro): Negali būti!
      Hektoras: Taip taip... Dar pameni, kaip vidurinėje mokydavosi vien dešimtukais, devintukais. Stropus, darbštus vaikis: įsivaizduo-
ji, net buvo įsirengęs nuosavą chemijos laboratoriją. Dargi observa-
toriją. Tačiau... Tačiau jį nebepataisomai suluošino tas įvykis praeitą vasarą, po išleistuvių puotos, kai kažkoks girtas kaimo japas pasisiū-
lė parvežti namo... Autokatastrofa... Smegenų sutrenkimas... Tris sa-
vaites trukusi gili koma... Ir še tau, kad nori - mano brolis dailinin -
kas!... Susidėjo su kažkokiais Monmarto tipais: įsitraukė į bohemą...
Kartą paragavęs, negali sustot!
      Sulveiga: Užjaučiu (Vėl arčiau priėjusi, Hektorą švelniai apkabina)
      Hektoras (Įsidrąsinęs priglaudžia jos galvą prie savos krūtinės): Ar dar meni tą rudenį? Mus po šimtamečio ąžuolo šakomis?
      Sulveiga: Kaimynais dar buvome... Mano tėvelis... Pačiame jėgų žydėjime... (Pravirksta)
    Hektoras (dar stipriau ją spausdamas prie savos krūtinės, lyriškai):
                  Sninga mums iš Rojaus - ten gili žiema.
                  Brendam lapų jūra: ruduo ir žiema - nauja era.
                  Aš prie tavo kojų tartum ištikimas šuva budžiu,
                  Nusimetęs drovumo drabužius, tavo Jin ir Jan liečiu.
  Vaikštinėdami sodo takeliu, atsiduria laukų platybėse.
    Sulveiga (Hektorui pašnibždom į ausį): Pažiūrėk, kokie galantiš-
ki rugiai: tarytum Paryžiaus Dievo motinos katedrą veržiasi pabu-
čiuoti dangaus mėlynę.
    Hektoras (pakiliai): Nepakartojama.
  Brenda per pievą. Atsiduria ganykloje. Čia godžiai rupšnoja  žolę galvijai.
    Sulveiga: Ak, pienas... Pienas pienelis... Nors imk ir gerk asotį po asočio. Vos tik senolė pamelšdavo karvę, senolis įkaitindavo krosnį... Kepta naminė duona...  Ledas ir ugnis - gardu.
      Hektoras (rydamas seiles): Duona - neapsakomai, (raukydama-
sis) tačiau pienas - feee. Dovanok.
    Vienas kikena, kitas kvatoja.
    Grožėdamiesi idilišku kraštovaizdžiu nepastebi, kaip atsiduria prie svyruoklio beržo. Už jų nugaros: pievos, laukai, sodai, kalnai. Prieš jų akis - dykuma.
        Sulveiga (džiugiai): Kaip čia karšta! Pats vidurvasaris! Būtų ne-
prošal atsivėsinti karjere! Eime išsimaudyti!
    Tai išgirdęs jis pakraupsta. Ją atstumia. Ji pajuda vakarų link, ten, kur sacharos, atakamos. Jis tartum stulpas stovi prie gležno medžio: horizonte seka jos pranykstantį siluetą. Pakilus vėjui, prasideda smėlio audra - jis ima be paliavos kosėti.

                                      2.
   
  Šiltas birželio vakaras. Pirmoje dienos pusėje Hektoras dalyvavo paskaitose. Grįžęs namo, pora valandų prigeso. Pavakary laikė du egzaminus: nesusimovė, narsiai atlaikė likimo jam siųstus išbandy-
mus. Septintą valandą vakaro išeina iš universiteto pastato.

    Hektoras (pats su savimi, šnabždėdamas): Grįžti namo, į medinę trobelę? Ne - per anksti. Na, o brolis - Narkomanų reabilitacijos centre. Ar nuveiksiu ką nors naudingo pasirinkęs vienatvę? Vargu. Kūryba? Ne ne - šiandien rašyti neturiu jėgų... Tų eilių... Rankų pirštai pavargo nuo fortepijono klavišų glostymo. (Staiga užsidega, užsiplieskia) Taip... Reikia būtinai aplankyti tėvus! Privalau! Pasku-
tinį kartą prie bendro stalo sėdėjome per Kūčias. Kalėdos... Ak... (Staiga atvėsta, numodamas ranka, ironiškai, skausmo perkreiptu veidu) Bet ten Beatričė... Monmarte... Ketvirtos klasės gimnazistė... (Įtūžęs, pusbalsiu) Ir tas padugnė, iškrypėlis, tas išgama, šiukšlė!
Apsigyveno jos tėvo namuose!... Centrinio banko direktorius! Mat koks! Apsimetęs mūsų šeimos draugu, paslapčia pelnosi iš mano tėvų patiklumo, Sulveigos naivumo! Monmarto kabaretuose kraipo savo gauruotą subinę! Žydra kiaulė! (Nurimsta, ima šnekėti sklandžiai ir lėtai) Et, tegul prasmenga skradžiai tas Monmartas - puolęs rajonas. Nei jis man egzistuotų, nei rūpėtų. Kas kita - Senamiestis: bažnyčios, muziejai, Operos ir baleto, Dramos teatrai. Afroditė...  (Nebesvajoja, susimąsto - įdėmiai nukreipia žvilgsnį į vieną tašką) Ten gyvena Afroditė. (Bandydamas save įtikinti) Ne ne ne, ji ne naktinė plaštakė - ji padori moteris, be to, išsilavinusi, supratinga. Užsuksiu pas ją.
      Sėda į  maršrutinį troleibusą. Po dešimties minučių jis jau prie Afroditės buto durų.
      Afroditė (pravėrusi duris): Labas vakaras, studente. Prašau nesikuklinti - užeik: čia tu visąlaik laukiamas svečias.
      Hektoras: Tai dėkui tau.
      Afroditė (jį įdėmiai apžiūrinėdama): Atrodai labai pavargęs - išbalęs toks. (Paslaugiai) Einu tau pataisyti vėsią vonią.
      Hektoras (mandagiai, atsiprašinėdamas): Ne... Ačiū... Ką tu...
Aš tik trumpam - nenoriu tau sukelti nepatogumų, papildomų rūpes-
čių...
      Afroditė (meiliai): Po dienos vargų tau reikia atsipalaiduoti.
      Hektoras: Aš tik iki pusės devynių: namuose darbų iki kaklo.
      Afroditė (viliokliškai): Vasarą čia tokie nepakartojami saulėly-
džiai... (Pro miegamojo langa rodydama mažuoju piršteliu) Ten, už Monmarto kalvos, naktį pasislepia saulė. Šiuo metu aš ten dirbu.
      Hektoras (viltingai): Bet tavo butas Senamiestyje, kur mūrai pilių, bažnyčių?
        Afroditė (su ironija, peraugančią į lengvą sarkazmą): Tai kas? Visi mano buto kambarių langai dairosi į Monmartą - ne į Sena -
miestį. Kas, kad už tų šimtamečių gigantų bunda saulė, jei aš tos misterijos nematau. Kas iš to?
        Afroditė pro langą išvysta Beatričę Sulveigą ir Klaudijų Don Žuaną, susikibusius už rankų, retkarčiais aistringai pasibučiuojančius.
        Klaudijus (paslaugiai Sulveigai): Tuoj, pakentėkite, panele. Tuoj išvysime gilią praeitį - grožėsimės senove, o, svarbiausia, praban-
giame „Pikaso“ restorane sočiai pavakarieniausime, už mūsų laimę pakelsime taurę šampano.
        Sulveiga (švelniai, susižavėjusi): Jūsų aksominis kostiumas. Blizgantys batai. Tamsūs garbanoti, dailiai sušukuoti plaukai.
        Klaudijus (jausdamas pasitenkinimą): Man be galo miela girdė-
ti jūsų komplimentus, panele.
          Afroditė (uždeda delną ant Hektoro peties): Pažvelk žemyn, į gatvę. Pažįstami veidai.
      Išvydęs Klaudijų ir Sulveigą besiglamonėjančius ant suolelio, netenka žado.
          Hektoras (įtūžęs, Afroditei): Ką jie sau mano?! Šitaip begė-
diškai! Paskutiniai ištvirkėliai!
          Afroditė (susirūpinusi): Hektorai, nurimk.
      Hektorą apima isterijos priepuolis. Išgirdę skardų Hektoro bal-
są, Beatričė ir Klaudijus nustoja žaidę - įdėmiai suklūsta.
            Klaudijus (rūsčiai, pakėlęs balsą): Tas valkata! Jo vieta - tarp baltų sienų!
            Sulveiga (pasimetusi): Bet jis mano draugas! Jis man kaip brolis! Jo tėvai - mano globėjai!
            Klaudijus (smailiuoju pirštu rodydamas į Afroditės miegamo-
jo langą): Naudojasi kekšės paslaugomis! Skystablauzdis! Pajacas! Brangioji, ar nematai su kuo jis susidėjo?!
            Sulveiga (apimta sielvarto): Su ta šliundra!... Silpnavalis!... Ta harpija jį išves iš doros kelio!... (Puola Don Žuanui į glėbį) Ak, markize!
            Klaudijus (prispaudęs Sulveigos kūną prie savojo, aistringai):
                  Dinkim iš čia!
    Paėjėję keliasdešimt žingsnių, sėdasi į raudoną Don Žuano limuzi-
ną ir šiaurės kryptin išvažiuoja iš miesto.