Bedarbiai

Niekada nemaniau, kad ruduo gali būti toks liūdnas. Šluostau tau ašaras iš pačio ryto.
Dar ne ruduo. Dar ne ruduo. Mes tik jaučiam rudenį. Jaučiam, kad tuoj ims kristi lapai, jaučiam, kad apmiršta gamta. Todėl mums liūdna, Adolfai. Todėl, mums taip...
Aš nebeturiu prasmės ryte keltis. Nes žinau niekur nereikia eiti. Nieko nereikia daryti.
Sumuštiniai su dešra. Arbata. Televizorius. Pilkas fonas už lango.
Tavo mama šiandien atvažiuos, Adolfai?
Mano mama? Ne. Ji šiandien užsiėmusi mieste.
Tai tuomet aš važiuoju pas tėvus šiandien. Noriu pabūti vaikystės namuose. Noriu pajusti rudenį iš visos širdies, kad ir kaip būtų liūdna.
Man bus liūdniau - tarė Adolfas. Aš liksiu naujuosiuose namuose ir tavęs nebus. Ir aš jausiu rudenį. Ir aš būsiu vienas.
Laiptais lipo brolis, o paskui nušliuožė link dušo. Jis ir plaukus kirpsis šiandien. Už lango tylu. Tyli ir paukščiai. Vasaros pabaiga. Visokie sentimentai iš visų kampų. Kažkodėl.
Jis nušliuožė į dušą ir buvo beveik lietus arba dar Adolfas užsitempęs kaldrą iki pat ausų.
Taigi, šiandien išvyko Zina. Įsėdo į autobusą ir išvažiavo į tolimą šalį. Ji rudenį sutiks ten. Ir jai bus liūdniausia arba lengviausia.
Jokių sentimentų.
Ruduo. Dar neatėjo. Tik širdis jo jau išsiilgusi laukia.