„Pavasaris - vasara in h-moll“ 1.

Veikėjai:

        Hektoras Don Kichotas
        Skaisčiai seksuali Beatričė Sulveiga
        Prostitutė pornofilė Afroditė
        Klaudijus Don Žuanas
        Žydras bankininkas
        Bomžas narkomanas

                                  1.

Nevykėlis romantikas Hektoras Don Kichotas rašo poemą „Crucifix“:
plunksnakotį pamirko į rašalą, retkarčiais nepagaili ir savojo kraujo -
mėlyna santykiauja su raudona. Priešaušris medinėje kalnų trobelė-
je: mėnuo, žvaigždės, aušra rytiniame dangaus skliaute.

    Hektoras (pasimėgaudamas): Kava su cikorija man padeda mąs-
tyti - energetinis užtaisas visai parai. (Nusiminęs) Ten, kur barai, restoranai, dvarai, linksminasi mergina vienuolė... Pakerėta plevė-
sos dendžio stoto ir galantišku rūbu aprėdytos gyvuliškos prigimties.
    Bomžas narkomanas (įsliūkina į poeto darbo kambarį): Labanakt, brangus broli... Aaa, labas rytas, kūrėjau.
    Hektoras: Su aušra, gerbiamas dailininke.
    Bomžas narkomanas: Toks paskendęs svajonėse. Kūrybinėse kančiose.
    Hektoras (draugiškai nusišypso): Ką tu, žmogau: nesvajoju - mąs-
tau.
    Bomžas narkomanas: Vis mąstai ir mąstai.
    Hektoras: Ieškau šviesos tunelio gale - išeities taško.
    Bomžas narkomanas (apimtas begalinės euforijos): O aš tą lobį jau
seniai radau! Išėjimą iš sapnų karalystės!
    Hektoras (užjaučiančiai, susirūpinęs): Brolau, tu kliedi: tau vėl ha -
liucinacijos.
    Bomžas narkomanas: Ekstazė. Dangiškoji ekstazė.
    Hektoras: Vėl švirkštai, tabletės! Verčiau eitum miegoti!
    Bomžas narkomanas: Jau rytas: čiulba ulba paukšteliai.
    Hektoras (įsakmiai): Brolau, šitaip mes pražūsime: jauni supūsime.
    Bomžas narkomanas: Na taip - privalome veikti!
    Hektoras: Darbuotis tėvynės vardan!
    Bomžas narkomanas: Nebijoti pasirodyti prieš visuomenę: įveikti scenos baimę!
    Hektoras: Iš popso išvaduoti kultūrą... Esmę iš visumos, Dievą iš Pragaro!
    Bomžas narkomanas (drebančiu balsu): Beatričė...
    Hektoras (susigriebia už širdies): Meldžiu, neprimink!
    Bomžas narkomanas: Gili žaizda.
    Hektoras (jausmingai): Trokštu ją išvysti, ją susigrąžinti, jausti savame glėbyje, per amžius nepaleist!
    Bomžas narkomanas (draugiškai): Tai merginkis: pakviesk į kino teatrą ar į kokį muziejų. O kur dar Operos ir baleto, Dramos teatrai.
(Aistringai) Jau regiu jos grakščią taliją.
    Hektoras (numoja ranka): Teatras, ak... Et, pavasaris, vasara: kam joms tie koncertai, spektakliai, parodos? Kam, jei atsiranda puiki proga pasidžiaugti bundančia gamta: su bernais papramogau-
ti prie upės ar ežero.
    Bomžas narkomanas: Tu nori pasakyti, jog nesi bernas?
    Hektoras: Automobiliai... Neturiu teisių, nemoku vairuoti.
    Bomžas narkomanas (padrąsinančiai): Betgi tu protingas vyras, imlus mokslams - nepalūžai nei per brandos, nei per stojamuosius.
    Hektoras (apgailestaudamas): Tai kas, kad nepalūžau: vistiek aš toks pat suknistai lyriškas, toks moteriškas, komiškas... Tragiko -
miškas.
    Bomžas narkomanas: Cha cha cha. Įmantri filosofija: juokas pro ašaras. (Nutilsta)
    Hektoras (jausdamas širdgėlą): Su pirmaisiais žiedais išblėsta romantika. (Su ironija) Atšilo oras - pakilo noras. Gimstu krentant lapams, mirštu parskrendant paukščiams. Vasarą prisigėręs kefyro ant rašomojo stalo miegu žiemos miegu.
          Bomžas narkomanas knarkia sukniubęs ant grindų.
    Hektoras (su pirmykšte širdgėla): Jie linksminasi: dabita estrados princas ir dievobaimingoji mergelė, pasiilgusi nuotykių, karštos sau-
lės, vyriškų šokoladinių vaikinų. (Su pirmykšte ironija) Kai braška tvoros, tai tik „Nusivesk mane į kokį klasikinės muzikos koncertą. Pradėkime lankyti sportinių šokių būrelį“, o, kai ima kepinti negailes-
tinga saulė, lūpytės tyli. Žiūrėk, kur nors pavakare bevaikštinėdamas,
išvysi juos begėdiškai besiglamžant. (Netekęs vilties) Et, greičiau išauštų rytas - smagu anksti keltis, tačiau vidudienį būtinai reikia pogulio, nes kitaip galima išprotėt.

                                          2.
     
      Balandžio mėnuo. Aštunta valanda vakaro. Brėkšta. Erdvus butas jaukiame kvartale. Šioj pusėj, už dangoraižių, leidžiasi saulė,
ten, kur gūdžiais miškais pasidabinę kalnai, kątik patekėjo Pilnatis. Don Kichotas ir Afroditė gurkšnodami vyną šnekučiuojasi.

      Afroditė (gundančiai): Tai šiandien atvažiavai pas mane, o ne pas savo motiną teresę?... Tu drovus, skaistus berniukas, tačiau nori pasisemti gyvenimiškos patirties, pažinti platųjį pasaulį... Tau reikia išsipasakoti, atverti širdį...
      Hektoras (truputėli paniuręs): Aš katedros kuprius. Aš... Ech...
      Afroditė: Kazanova, užsidėjusi katedros kupriaus kaukę.
      Hektoras (nustebęs): Aš kazanova?
      Afroditė: Aš tave kiaurai permatau - regiu tavąją esybę.
      Hektoras: Aš filosofas.
      Afroditė: Taip, tu filosofas, o aš psichologė.
      Hektoras: Savaime suprantama.
      Afroditė: Duosiu tau vieną gerą patarimą.
      Hektoras: Patarimą? Kokį?
      Afroditė: Šalin tas bereikalingas emocijas.
      Hektoras: Emocijas?
      Afroditė: Mielasis, ko tu toks susikaustęs? Gyvenimas trumpas-
privalai atsipalaiduoti: reikia gyventi šia diena taip, lyg ji būtų pir-
ma ar paskutinė.
      Hektoras: Laikas mane pražudys.
      Afroditė: Mielasis, nešioji ne vien širdį, bet ir galvą ant pečių. Įrodyta, jog kraštutinumai mąstančią, apsišvietusią, išsimokslinu -
sią asmenybę dažnai priveda prie depresijos, šizofrenijos ar kitokių
psichinių, psichosomatinių sutrikimų. Vienodai kenkia tiek per aš -
trus protas, tiek padidėjęs jautrumas.
        Hektoras: Jautrus besmegenis...
        Afroditė: Tada tampi žvake vėjyje.
        Hektoras (smalsiai, jausdamasis drąsiau): O tu - užkietėjusi moksliukė! Milžiniškas intelekto koeficientas! Ak, vyriška moteris, moteris su...
        Afroditė (draugiškai): Šiuo metu magistrantūroje studijuoju biomediciną. Po studijų - darbas prie stoties. Esu šviesiaplaukė - tačiau, jokiu būdu, ne blondinė. Tu, berods, menininkas? Ar taip?
        Hektoras (žvalgosi tai į lubas, tai į grindis): Na... Šiuo metu antrakursis pianistas... Dar šioks toks poetas mėgėjas... Čia... Čia mano hobis.
        Afroditė (mintyse): Moteriškas vyras vienuolis vyriškai mote -
riai naktinei plaštakei... Seniai ieškojau to idealo... Pagaliau lūkes-
čiai pasiteisino: pavargau nuo tų švarcnegerių - pasiilgau paukšte-
lio čiulbuonėlio... Jo sparnelių plazdenimo...
        Afroditė atsisėda Hektorui ant kelių: jos vešlūs, ilgi, garba-
noti plaukai priglunda prie Don Kichoto veido. Jis jaučia jos klubus, užpakaliuką, jam darosi be galo karšta pilvo apačioje.
        Afroditė (aistringai, apsinuoginusi krūtinę): Paliesk juos! Paliesk!
        Hektoras (staiga grubiai atstumdamas): Kale! Paleistuve!
        Afroditė: Kas tau?!
        Hektoras: Aš vyras! O vyriškumas - skaistume, susilaikyme!
        Afroditė (su gilia užuojauta): Poete, tu sergi!
        Hektoras (virpančiu balsu): O kur moralė?! Dešimt Dievo įsaky-
mų?! Taurus didingumas?!
        Afroditė (nuo pašnekovo atsitraukdama truputėli atokiau): Ta filosofija, tas misticizmas, ta bedugnė tarp tavęs ir gamtos... Tu kasnakt gėriesi blankiu žvaigždžių spindesiu, šaltomis kosmoso gel-
mėmis, suvoki savąją būtį, tačiau tau svetimi švelnūs prisilietimai, turininga buitis, kaskart tave jaunystės eliksyru pagirdantys kūniš-
ki malonumai...
          Hektoras (su nostalgija): Ak, jaunystės eliksyras. Transcenden-
tinėje egzistencijoje.
          Afroditė (su sarkazmu): Taip ir pasensi. Jaunas pasensi - tik rymok rymok. Rūpintojėlis.
          Hektoras (krapšto nosį, su ironija): Mano emocionalumas, ta-
vasis racionalumas, mano meniškumas, tavasis moksliškumas, mano angeliškumas, tavasis demoniškumas, mano Jin, tavo Jan. (Susiėmęs
už pilvo isteriškai kvatoja)
          Susigriebęs už galvos, pro duris išbėga į tamsą.

                                        3.
         
            Už lango jau gegužis. Didmiestyje bei jo apylinkėse: kaimuo-
se, miesteliuose viešpatauja svaiginanti kaitra. Plačiosiose lygumose siautėja smėlio audros. Sutrikusi susisiekimo sistema viešuoju trans-
portu, užtat lengvieji automobiliai bei sunkvežimiai nesigėdija paga-
dinti oro. Hektoras su broliu vaikšto po kalnus: grožisi urbanizacijos nepaliestu kraštovaizdžiu.

            Bomžas narkomanas (pakiliai): Ten pavasaris, čia - ruduo.
Brolau, aš regiu, girdžiu, užuodžiu bobų vasarą: jau pagelto, jau pa-
raudo lapai, pirmoji šalna lediniais pirštais paglostė žemės krūtinę - žalioji materija pavirto į geltonai raudoną esybę. Buitis į būtį. Logika ištirpo išmintyje.
            Don Kichotas (atsidūsta): Tau - rudeninė euforija, man pava-
sarinė depresija. Tau pasisekė, jog esi narkomanas, o ne psichinis ligonis.
            Bomžas narkomanas (ir toliau nevengia patoso): Voratinkliai draikosi ore, vaikai maudosi lapų jūroje, o mudu su Beatriče, trečios klasės gimnaziste, glamonėjamės po šimtamečiu ąžuolu. Bet tos glamonės... Tos glamonės tokios nekaltos... Tokios nekaltos kaip ir tas, iš jos nuolatos sklindantis sakralus seksualumas.
            Don Kichotas (su nostalgija): Tie šokoladiniai plaukai... Tegul likimas mane plaka rykštėmis, kapoja kirviais... Vistiek svajoju su ja dar kartą apsilankyti Kavos namuose: mėgautis karštu gėrimu, skverbtis į josios krištolines akis.
            Bomžas narkomanas: Brolau, ar šiandien per pietus giliai miegojai? Ar išsimiegojai? Galvos neskauda? Nesopa?
            Don Kichotas (ramiu tonu): Miegojau kaip kūdikis. Saldus mie-
gelis.
            Bomžas narkomanas (smalsiai): Gal ką pavyko susapnuoti? Tai kas, jog už lango šviesu.
            Don Kichotas (lyriškai): Kalėdas bei Velykas: Kūčių vakarie-
nę, margučių ridenimą, bet... Bet, kai pabudau, pajutau, jog mano Jan užmigo. Tada užplūdo slogūs prisiminimai.
            Bomžas narkomanas: O aš naktį sapnavau visokius ten slogučius, košmarus: Vėlinės, Halloween'as, pakaruokliai, vaiduok -
liai... Atsibudus išpylė šaltas prakaitas, tačiau po akimirkos kitos su-
vokiau, jog iš šiurpios De Profundis nakties pasprukau į pasakišką dieną.
            Don Kichotas (krato pečiais): Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
            Bomžas narkomanas: Kaip ir nėra to gero, kas neišeitų į bloga.
            Don Kichotas: Taigi...
            Bomžas narkomanas (oriai): Vidurinę baigiau keturiais šim-
tukais, buvau apdovanotas pagyrimo raštu, bet...
            Don Kichotas: Bet?...
            Bomžas narkomanas: Susimoviau per sesiją: išmetė iš uni-
versiteto. Basta.
            Don Kichotas: Kaput, brolau. Kaput.