Muzikinė - draminė tragikomedija „Tarp ledo ir ugnies“2

6.

Veiksmas vyksta Operos ir baleto teatre. Scenoje draminė intermedi-
ja tarp pirmo ir antro Štrauso operetės „Vienos kraujas“ veiksmų.
Intermedijos autorius - operos solistas, dramaturgas Dantė Orfėjas.
Pasirodo pagrindiniai šio mini spektaklio veikėjai: dabita dramatinis
tenoras Kleantas ir buffa bosas, bjaurusis ančiukas Skura. Neoklasi-
cistiškai ultramoderni pjesė arba ultramoderniai neoklasicistiškas vei-
kalas.

    Skura: Ei, lovelase, ar negirdi, ar nematai? - Operetė pasibaigė.
    Kleantas: Driskiau, ką tu čia paistai? Juk dabar pertrauka. Per-
trauka tarp pirmo ir antro veiksmų.
    Skura: Na taip, gražuoli, pertrauka. Gerai, jau gerai - dvidešimties
minučių pertrauka. Tačiau, suprask: pertraukoje drama, o ne dramo-
je pertrauka.
    Kleantas: Kokia dar drama? Matyt, tau vaidenasi.
    Skura: Operetė pasibaigė. Prasidėjo drama.
    Kleantas: Po šimts! Bet juk dar yra ir antras veiksmas!
    Skura: Publika gali jo ir nebeišvysti. Autoriaus pageidavimu.
    Kleantas: Nebeišvysti?! Be manęs - pagrindinio veikėjo?! Galin-
giausio iš galingiausių! Kurgi herojus, kurgi galantiškasis mačo?! Aš...
    Skura: Tu tikras egocentrikas: vis tas tavo „Aš aš aš. „
    Kleantas: Atsirado, mat, altruistas?! Apšepęs elgeta! Pajuokos objektas!
    Skura: Taip taip, barzdos nesiskutu. Gyvenu gatvėje, po atviru dangum: ar saulė, ar lietus, ar pūga, žaibai... Kiekvieną mielą dieną,
nuo aušros ligi sutemų, ištiesęs rankas prašau išmaldos. Taip taip, ra-
finuotasis bojarine, aukštuomenės salonų pažiba, vakarėlių liūte...
    Kleantas: Taigi, prieš mane tu absoliutus nulis: prieš bebaimį ka-
riškį, kuris, jei reikėtų, paaukotų savąją gyvybę vardan moters, tė-
vynės labui. Niekingas baily, veltėdi!
    Skura: Taip taip, aš bailys: bailys, šlovinantis gyvenimą, niekinan-
tis mirtį! Aš - paliegėlis knygų žiurkė, literatas, teatralas - kantrus darbininkas! Cholerike, atvėsk!
    Kleantas: Tai sakai, „autoriaus pageidavimu“?
    Skura: Autorius vaduojasi mirtimi - guli reanimacijos palatoje, jo būklė kritinė.
    Kleantas: Aaa... Šitas. Verčiau jau trauktų arijas nei užsiiminėtų tuo beprasmiu darbu - dramų rašymu. Plunksnos vergas. O ir dai-
nininkas iš jo nekoks.
    Skura: Prikąstum liežuvį, narcize: jis operinis, o tu tik operetinis!
    Kleantas: Cha. Mane moko kažkoks nususęs aktoriūkštis.
    Skura: Jo dramoje esi savimyla isterikas.... Beje, atmink, jog pa-
sibaigus operetei, prasidėjo drama.
    Kleantas (susiėmęs už galvos): Meldžiu, nustok filosofavęs! Man tuoj sprogs!
    Skura: Nes tu mėlynas, o aš raudonas.
    Kleantas: Ne! Tai aš raudonas, tu - mėlynas!
    Skura: Tu jį nužudei.
    Kleantas: Ne, ne aš - tu!
    Skura: Pjesės autorius teigia, jog tikrasis žudikas esi, būtent, tu.
    Kleantas: Brutalus šmeižtas! Ir ką jis sau mano?!
    Skura: Remarkoje nurodoma, jog Estetas yra filosofas, o Filosofas
estetas.
    Kleantas: Nesąmonė!
    Skura: Tavo nuvytęs grožis: po naivaus gražuolio kauke pasislė-
pęs klastingasis fantomas.
    Kleantas (susiėmęs už pilvo): Vidurių lašų! Man tuoj paleis!
    Skura: Klizmos klizmos klizmos...
    Kleantas: Ei, kur orkestrinė įžanga, manasis ariozo?! Juk pertrau-
ka seniai pasibaigė, o su ja ir tas intermedinis šlamštas! Po velnių, noriu į soliariumą, laukia manikiūras ir pedikiūras!... O ne - mane tuoj ištiks širdies smūgis!!!
      Susiėmęs už širdies, išbėga į užkulisius.
    Skura (su patosu): Filosofiškasis estete, tu mane nužudei, tačiau aš
prisikėliau! (Minutėlę kitą tyli, mąsto) Bravo bravo, bravo bravissimo estetiškajam filosofui!!!
      Išeina.

                                        7.

Ligoninės laukiamajame sėdi Marija Mersedes ir Anastasija. Laukia pasirodant Mokslininko (Vyr. gydytojo), atsakingo už Dantės Orfėjo būklę.
                                  Melodrama

        Anastasija: Jis toks meilutis. Uti uti uti.
        Marija Mersedes: Toks mudviem brangus. Ak.
        Anastasija: Vargšelis kankinasi.
        Marija Mersedes: Vaduojasi mirtimi. Kaip graudu.
        Anastasija: O buvo nieko sau vaikinas.
        Marija Mersedes: Pameni, mus vaišindavo ledais. Jo aksominis lyrinis baritonas: „Figaro Figaro Figaro. „
        Anastasija: Mane pakerėjo Operos ir baleto teatre.
        Marija Mersedes: Bažnyčioje per sekmadienines pamaldas ir didžiąsias šventes... Patikėk, jis toks žavus.
        Anastasija: Intelektualas. Eruditas.
        Marija Mersedes: Ir už ką jis mus palieka?
        Anastasija: Ne tik operos solistas, bet ir dramaturgas.
        Marija Mersedes: Dantė Orfėjas Estetas.
        Anastasija: Taip taip, estetiškasis filosofas.
        Marija Mersedes: Nesupratau. Estetiškasis filosofas ar filosofiš -
kasis estetas?
        Anastasija: Filosofiškąjį estetą, gatvės gitaristą Svynį Todą pa-
siuntėme myriop: tu jį priviliojai, aš nustūmiau nuo stogo.
        Marija Mersedes: Smagus šuolis iš dvylikto aukšto.
        Anastasija: Visas išsitaškė. Nieko iš jo nebeliko.
        Marija Mersedes: Tu jį nustūmei, nes...
        Anastasija: Privalėjau atkeršyti už Orfėją.
        Marija Mersedes: Aš jį priviliojau, nes...
        Anastasija: Troškai jį išvysti mirusį vardan to, jog savo sužadė-
tinį Dantę pamatytum gyvą ir sveiką.
        Marija Mersedes: Bet jis gali prisikelti iš numirusių - žinai, jis antžmogis.
        Anastasija: Nurimk, drauge: jei jis pabus, jis nebeprisikels.
                  Laukiamajame pasirodo Mokslininkas
        Marija Mersedes ir Anastasija: Kaip jis?
        Mokslininkas: Klinikinė mirtis... Padarėme viską, ką galėjome.
Tačiau mes ir toliau nenuleidžiame rankų.
        Anastasija: Varge.
        Marija Mersedes: Siaube.
            Abi apsikabinusios apsiverkia.
        Mokslininkas: Sustojus širdžiai, vis dar funkcionuoja smegenys-
nepraraskime vilties.

      Dantė Orfėjas (tarp gyvenimo ir mirties, ant amžinybės sleksčio):
            Aklina tamsa... Juoda... Ne - jau nebe juoda: ta akinanti šviesa, snieguotos kalnų viršūnės, vėsi šiluma. Amžinoji žiema: bal-
ta balta, kur dairais. Kristau, tu stovi tiesiai prieš mane - pajutę tiesio-
ginį Dievo sūnaus buvimą, džiūgauja kūnas ir siela. Maloningas vei-
das ragina nebijoti: nebijoti amžinomybės...
          Vyriausias gydytojas ir jo kolegos daktarai iš paskutiniųjų grumiasi su mirtimi: nesiliauja taikę Elektrošoko terapiją.
      Mokslininkas: Nagi, drauguži, pabusk! Nagi, atsipeikėk! Marija Mersedes - ji laukia tavęs sugrįžtant! Tavo sužadėtinė!...
          Į reanimacijos palatą įbėga Marija Mersedes: tučtuojau puola
prie Dantės Orfėjo. Pasilenkusi švelniai pabučiuoja.
      Dantė Orfėjas: Violetinė, mėlyna, žydra, žalia, geltona, oranži -
nė, raudona - aš keliauju vaivorykšte: tai nepakartojama! Štai, aš jau spalvų spektro dešiniajame krašte: ryški raudona šviesa. Tokia ryški!... Taip, aš ant ribos, aš svaigioje nežinomybėje! Bet, gerbiami
žiūrovai, sakykite, kas manęs laukia: Pragaras ar Rojus?! Kurgi tai mane nuves?!
     
      Marija Mersedes: Tu sugrįžti, mano meile!
      Mokslininkas: Taip, jo širdis vėl spurda - jis tuojau atsigaus.

        Sulig raudonos šviesos perėjimu vėl į baltą, Dantė Orfėjas at-
gauna sąmonę.

                                          Epilogas
                               
                                Kalba visąžinis Pozityvistas

            Štai, nusileidus uždangai, pagaliau pasigirsta paskutinieji or-
kestro akordai. Kuo nuoširdžiausiai dėkoju visam kolektyvui, neprie-
kaištingai atlikusiam šį draminį opusą: operą-simfoniją „Tarp ledo ir ugnies“ (arba „Istorija apie estetiškąjį filosofą) „. Ooo... Paskutiniaja-
me numeryje (“Odė paskenduoliui“) chorui giedant šešiabalsį chora-
lą, iš orkestro duobės styginių bei medinių pučiamųjų instrumentų fone triumfališkai griaudėja vargonai. Taigi, dvejos vestuvės: Meni-
ninko ir Marijos Mersedes, Mokslininko ir Anastasijos. Taip, jis, nužen-
gęs į pragarus, prisikėlė!... Prisikėlė iš numirusių!
                                 
                                Visąžinį Pozitivystą pertraukia
                                      besmegenis Nihilistas

          Jūs tai vadinate „opera-simfonija“, „draminiu opusu“? Profe-
soriau, išminčiau, išprusėli, jūs toks įžvalgus, toks pastabus... Proto guzas: iš didelio rašto išėjo iš krašto. Sakote esąs visąžinis? Cha. O iš tikrųjų diletantas: nevykęs kritikas, netikęs apžvalgininkas. Cha, opera-simfonija-drama operetėje. Operetėje? Kokioje dar operetėje? -
Tai tik estradinės muzikos koncertas. Kurgi jūsų akys, kurgi jūsų ausys? Iš kur jūs ištraukėte tokius žodžius kaip „choras“, „orkestras“,
„vargonai“? Jums vertėtų pasigydyti. Dar vienas šizofrenikas - likimo brolis, virtuozo luošio, kurs pabudęs iš gilaus letargo, po savaitės pri-
gėrė lauko tualeto duobėje: pražudė neatsargumas - begalinės eu-
forijos pasėkmė. Kągi, o skaisčiausioji mergelė, ištikimoji žmonelė Marija Mersedes iškart atsidūrė sutenerio globoje - susidėjo su pirmu pasitaikiusiuoju. Dirba prie stoties - kam jai mirusieji. Jo kapas apžė-
lęs dilgelėmis ir usnimis, jo pūvančiu kūnu minta kirmėlės. Cha, vienur įra kaulai, kitur putoja alus, liejasi šampanas, liaudies masės šlovina pop karalių, alpsta dėl estrados princo. Taigi, užstalės dainos,
vestuvių muzikantai, šou biznio rykliai... Patikėkit, jiems ant lavonų tik nusišvilpt...
        Pozityvistas: Bet visgi jis buvo genijus.
        Nihilistas: Genijus, pasmerktas mirčiai ir gėdai. Pats tragikomiš-
kiausias genijus.
        Pozityvistas: Taip, pats tragikomiškiausias. Tragikomiškiausias iš tragikomiškiausių.
            Abu išeina.