Kai debesys slysta.

Pats stipriausias pasaulyje vejas drebina tylius nakties medzius. Nieko negirdedami jie lenkiasi arciau zemes arba ragauja surius vandens lasus. Lietus. Kai asaros tampa sunkesnes uz lietu. Kai ju nebepaslepia visa nuplaunantis vanduo. Kiekviena nakti geltonu pievu pilni sapnai. Vercia tave vis pasukti is kelio. Eiti ratais. Vis grizti i tas pacias vietas. I tas pacias svajones. Nes tiesiog kitaip negali.. Kaip tai vadinama? Kai raudonu smilkalu prisigeres kambarys paskesta dumuose. Kai ima begalinis troskulys. Aplink nesisklaido tas rukas. Slegia savo pilku kvapu. Dengia tiesius pecius ir skandina ryskius skruostikaulius. Baltai apklotos sienos mazu geliu rastu atsispindi tavo veide. Zaidzia dumu ir dregmes sviesos. Spindi. Ryskiai. Tyliai…
O viskas jau ne taip kaip buvo pries prasidedant rytui. Dabar viskas nebesvarbu. Tik todel, kad per anksti galvoti. Kaip reikia stoveti. Deginanciame saltyje. Kuris melynai ismargina tavo ranku plastakas, o po tavimi skrenda saldus debesys. Tu zinai, kad jau seniai viskas pasikeite. Man vienai nebesisvajoja. Taip buna?
Ar kas nors turi bendras svajones? Kurios kuria lygu stiklini pagrinda po kojomis ir sunkiai kutena padus. Ar galima kartais pradeti gyventi kitu svajonemis. Tik kai debesys slysta pro kojas.. Savo cukriniais galais panardina… Netiesa, kad tik tu turi savo svajone. Netiesa, kad tavo svajone baigiasi pirma akimirka tau iskelus kojas is sausos smelio dezes. Netiesa, kad tu padovanojai savo svajone kitam stebuklingam zmogui. Netiesa, kad tu esi svajone.