Juoduma Tau...nepyk (Dedikacijos tęsinys)

- Ar žinai, kiek daug galėčiau Tau papasakoti, jei viskas staiga aplink sustingtų, o aš brisčiau atgalios ir tame sustingusiame laike atrasčiau Tave? Tu sėdėtum ir lauktum manęs. Mes pasisveikintume, lyg niekur nieko atsidarytume po alaus butelį; mane pagautų įkvėpimas, o tu... tiesiog visa siela klausytumeisi...

Vaikštau viena Vilniaus gatvėmis.

-  Ar žinai, kad taip tikriausiai negali būti? Esu dabar tiesiog įkalintas klaviatūra spausdinantis žmogus, o Tu…o Tu kitoje erdvėje gyvenantis žmogus. Ir bet koks bandymas suartėti sukelia mums begalią emocijų, bet tuo pačiu gramzdina mus į dar didesnę prarają.

Artėju prie katedros.

- Ar žinai, kad kiek kartų gailėjausi, kad nutrūko mūsų bendravimas, bet nieko nedariau tam, kad pakeisčiau padėtį? Nežinau, ar tai inercija, ar silpnybės, o gal baimė, bet žmonės taip dažnai elgiasi... Stveri telefoną, nori rinkti telefono numerį ir staiga pasijunti lyg darantis ne tą, ką reikėtų iš tikrųjų daryti. Po kurio laiko apsiramini ir toliau eini savo kario keliu.

Nors ir nesu praktikuojanti krikščionė, man kartais patinka pasėdėti bažnyčioje, ten gera energetika, kuri paprasčiausiai leidžia pabūti su savimi.

-  Ar žinai, kad nemoku nei paleisti, nei su humoru pažvelgti į gyvenimą? Lyg tai neštų man pridėtinės vertės...

Išeinu, išsinešdama su savimi gerą energetiką, ir traukiu link Gedimino pilies.

- Ar žinai, kad daugybę laiko praleidžiu, svarstydama, kaip man prastai sekasi realizuoti save (matyt, patapau modernios visuomenės auka...)? Nors ir suvokiu, kad daugelį pasaulio gyventojų kankina alkis, troškulys ir ligos, vistiek mane neramina, kodėl gi aš, būtent AŠ, neturiu sugebėjimo rašyti, ir, kodėl, po velnių, neturiu balso ir idealios klausos, kai man norisi dainuoti. Už ką tokios kūrybinės kančios? Tuštybė yra pakankamai tuščia...

Sunkiai kopiu į Gedimino kalną, nors vis dar ir su gera energetika.

- Ar žinai, kad pamąsčiusi apie save, pradedu mąstyti ir apie kitus? Ir visos šios mintys baigiasi tuo, kad vėl mąstau apie save, klausdama savęs, nejaugi neįmanoma nors trumpam atsiriboti nuo savęs...

Žvelgiu į Vilnių iš aukštai.

-  Ar žinai, kad nebemėgstu savęs? Nekenčiu savo inkštimo, savo tariamųjų silpnybių, gyvenimo uždarame rate, kurį pati sau susikūriau, bet išėjimo iš ten nerandu. Rytoj ir vėl save guosiu konformizmu...

Mintimis skraidau po visą Vilnių ir mąstau, kur gi man čia nutūpus.

-  Ar žinai, kad ši juoduma slypėjo manyje ir tada jau? Tik ji buvo užslėpta jaunatvišku optimizmu, socialinio teisingumo jausmu ir visokiais kitokiais suvokimais.

Nusileidžiu nuo kalno. Šalta. Užeinu pas Erlicką sušilti.

- Ar žinai, kad palieku šitą juodumą Tau saugoti? Tikrai neturiu iliuzijų, kad sustatysi ką nors į vietas, ar nedarau to tam, kad man palengvėtų. Tiesiog taip reikia...

Traukiu link Subačiovkės. Ne pati saugiausia vieta, bet juk pasikroviau teigiama energija.

- Ar žinai, kad toks stiprus ryšys tarp žmonių, koks buvo tarp mūsų, Dievo dovana? Vėliau pradedame slėptis po kaukėmis nuo pačių savęs ir kitų tuo pačiu. O slėpdamiesi tampame mažais ir nepastebimais tam, kad, gink Dieve, kas nors mūsų netyčia neatrastų...

Pasiekiau gynybinę  sieną. Bet ko, velniai rautų,  aš čia atėjau?

- Ar žinai, kad kažkada buvom tokios naivios ir keturiese sėdėjom ant sienos, gėrėm alų, grožėjomės Vilniaus vaizdais,  kalbėjomės apie gyvenimą ir ypač tai, kas mūsų laukia ateityje? Sakėm, kad mūsų niekas neišskirs: nei vaikinai, nei laikas, nei kita aplinka. Ir tada mes prisiekėm, kad lygiai po penkiolikos metų tą pačią dieną 18: 00 val. susitiksim čia visos. Jokios aplinkybės negali pateisinti šios priesaikos nesilaikymo, nutarėme mes...

Staiga suprantu, kodėl aš čia. Juk praėjo lygiai penkiolika metų po mūsų priesaikos. Apsidairau. Ant tos pačios sienos sėdi žmonės, geria alų, bendrauja, matyt irgi grožisi Vilniumi ir gal net kalba apie tai, kas jų laukia ateityje. O aš lieku stovėti viena, tikėdama, kad man tik reikėtų prisėsti ir laukti Tavęs. O tada mes pasisveikintume, lyg niekur nieko atsidarytume po alaus butelį; mane pagautų įkvėpimas, o tu... tiesiog visa siela klausytumeisi...

„Ja sam sebe i neba, i luna. Golaja davolnaja luna, dolgaja daroga, da i to ne maja... “