Prakeiksmas iš rojaus (35 - asis skyrius)

1995 – ųjų balandžio 12 dienos akys prapliupo ašaromis. Iš pilko, rodės visai aklo dangaus lijo stambiais lašais, kurie tėkšdavosi į žemę ir lyg ten ieškodami sau vietos, nutekėdavo vos įžiūrimu upeliu į šonus. Šalikelėse augę seni medžiai rodės dar labiau paseno, pavargusios pakelės dar labiau suvargo. Laukinių gėlių koteliai nuo vėjo ir vandens buvo išnarinti ir dabar visos gėlės, nuleidusios įvairiaspalvius žiedelius, žiūrėjo žemėn. Aplinkui nieko nesigirdėjo. Tikriausiai tyla turėtų būti liūdnesnė už bet kurią agonijos pripildytą gedulingą giesmę. Nuovargis Tonio viduje užgožė širdies kalėjime uždarytą ir slegiančiu balsu iš paskutiniųjų šaukiantį skausmo gniužulį.  Ašaros netekėjo per neįprastai išbalusius Tonio skruostus. Jos pakildavo iki akių ir dar neišsiveržusios lauk, išdžiūdavo.
                    Pasiraitojęs juodų marškinių rankovę, Tonis žvilgtelėjo į laikrodį. Dešimt minučių po pirmos valandos. Bemiegė naktis dabar vėl prislinko prie Tonio ir lyg priekaištaudama stengėsi užmerkti jam akis. Tačiau slogus oras traukinio viduje veržėsi į nosį, plaučius ir sklaidėsi po visą kūną, dar labiau jį kankindamas. Traukinio langas Toniui tapo savotiška žaidimų aikštele. Nukritę ant stiklo lašeliai sustodavo vienas šalia kito ir imdavo riedėti žemyn. Tonis nužiūrėdavo du arba tris lašelius, mintyse nubrėždavo jiems starto liniją ir įdėmiai stebėdavo lenktynes. Mintyse statydamas už savo favoritus taip jis išlošė penkis šimtus dolerių. Pergalės po vieną nevaikšto, visai kaip nelaimės. Kartu su mintyse laimėtais pinigais pas Tonį nepastebimai pamažu prisėlino ir nenumaldomas noras miegoti. Akys užsimerkė, galva nusviro žemyn. Dabar kelias dienas neskusta barzda per prasagstytus marškinius rėmėsi į plačią krūtinę. Ramybė apėmė visą Tonio kūną ir sapnai, baltais sparnais pakilę aukštyn pasiėmė jį kartu su savimi.
                    Nuo maudulio, kurį kėlė pavargęs nunarintas kaklas, Tonis pabudo likus maždaug valandai iki Herefordo. Tyla, kuri iki šiol tūnojo Tonio ausyse dabar virto negarsiais aplinkui sėdėjusių keleivių pašnekesiais. Nuovargis šiek tiek atsitraukė tolyn ir Tonis galėjo blaiviau mąstyti. Užmerkęs akis, jis pabandė sau nusipiešti vaizdą, kuris jo laukė gimtuosiuose namuose. Vidutinio brangumo karstas, kuriame guli jo tėvas, Tonio mintyse buvo paslinktas į šoną. Pirmame plane jis pastatė Margaret, kurios veidas buvo dar labiau susiraukšlėjęs, o akys pasruvusios ašaromis. Dabar jai kaip niekada anksčiau reikalinga Tonio stiprybė ir tvirtas užnugaris. Dabar jis privalės vienas pats savo kūnu sugerti į jo mamą skriejančias skausmo, liūdesio bei nevilties  kulkas. Viskas aplinkui akyse juodavo nuo įsivaizduojamos gedulingos kambario aplinkos. Kur pastatytas karstas? Tikriausiai guli didžiajame kambaryje, kuriame anksčiau vykdavo didžiosios šventės. Tonis kartu su mama stebėdavosi, kodėl žmonės išlydi brangius žmones į kapus savo, o ne laidojimo namuose. Kartais į tokį  pokalbį įsiterpęs tėvas juokaudavo, kad jis taip pat norėtų į kapines keliauti tiesiai iš savo namų. Dabar tai jau nebejuokinga. Dabar tai tikra.
                        Traukiniui visai priartėjus prie Herefordo, keleiviai pamažu pradėjo krutėti. Moteris raudona palaidine ant pečių užsidėjo dar raudonesnį megztinį. Vyras išsipešusiais marškiniais bei užmiegotom akim stipriai delnais patrynė veidą bei papurtęs galvą apsidairė aplink save lyg niekaip negalėdamas suprasti,  kur esąs. Kiti šiek tiek arčiau savęs prisitraukė krepšius ir žvalgydamiesi per langus laukė sustojimo. Visi jie, tikriausiai, buvo senieji Herefordo gyventojai. Visai tokie kaip Tonio tėvai. Traukinys sustojo, atsidarė durys. Vyrai kantriai laukė, mandagiai praleisdami moteris. Tonis išlipo vienas paskutiniųjų ir tvirtai ranka įkibęs į lagaminą, iš stoties pajudėjo žvyruoto kelio link.
                        Lietus jau nebelijo, o stiprus šiaurės vėjas pūtė taip stipriai, jog  Tonio akys ėmė vis smarkiau markstytis, bandydamos išprašyti lauk visą smėlį. Herefordo miestelio vietos, kuriose Tonis užaugo, buvo nė kiek nepasikeitę. Išsikerojusios žvyruotos keliukų juostos vedė nuo vienos sodybos prie kitos. Tamsiai žalia spalva nusidažę medžiai žarstė savo lapus į šonus, pataikaudami smarkiam vėjui. Viskas aplinkui sukosi ratu, o apsisukus grįždavo į tą patį juodą dugną, kuriame netvarkingai išmėtytos gulėjo liūdnos mintys. Kartą išėjęs iš gimtųjų namų, visada tikiesi sugrįžti ir rasti juos dar šiltesnius, dar jaukesnius. Ir niekada nepagalvoji, jog čia sugrįši tik tam, kad paskutinį kartą pabučiuotum šaltą artimiausio žmogaus kaktą. Sustingusios akys nepažiūrės į tave su šiluma. Jos sustingusios žiūrės viršun, matydamos tokius pačius sutingusius akių vokus. Lūpos nepaklaus, kaip tu gyveni. Juk mirusios lūpos nemoka kalbėti.
                        Tos mintys kaip tik įmanydamos stengėsi daužyti Tonio tvirtybę, tačiau prisimindamas savo motiną, jis vijo visas niūrias mintis šalin. Senoji sodyba jau švietė savo ryškiai geltonomis sienomis, lyg bandydama pasakyti, jog nieko neįvyko. Tačiau žalia žolė prie namo buvo nusėta įvairiais automobiliais, liudijusiais, jog senojoje sodyboje nėra viskas taip, kaip turėtų būti. Ir nežinia, kada dabar vėl viskas stos į savo vietas. Tonis, nešinas juodu lagaminu, priartėjo prie šulinio, kuris stovėjo už keliolikos metrų nuo namo. Čia sėdėjo trys senyvo amžiaus vyrai. Du iš jų vilkėjo juodais kostiumais, vidurinysis buvo apsirėdęs tamsiai mėlyną, kiek senovinio sukirpimo švarką. Tonis linktelėjo jiems galva, šie atsakė tuo pačiu. Matyt nepažino prieš dešimtmetį čia dar vikriai bėgiojusio vaiko. Takelis buvo nubarstytas kiek nutryptom spygliuočių šakelėm. Giliai įkvėpęs tyro oro, Tonis uždėjo delną ant durų rankenos ir nulenkė ją žemyn. Iš karto visą jo kūną apėmė bjaurus, tiesa neryškus drebulys. Pasigirdo nemalonūs laidotuvių giedorių balsai. Įžengęs į virtuvę, Tonis pajuto malonų keptos mėsos kvapą. „Lyg tėvas matytų visą šią graudžią puotą, kuri surengta būtent jam“ – žiūrėdamas į lentynoje tiksintį laiką, pamanė Tonis. Minčių buvo tiek daug, kad jos ėmė veltis viena su kita ir būtų visai susipainiojusios jei ne duris pravėrusi Margaret. Juodas kostiumėlis, nepriekaištingai prigludęs prie jos kaulėto kūno. Veide paryškėjusios dar kelios raukšlės, tačiau tvirtas žvilgsnis iš karto nustelbė visas kitas detales. Tonis netekęs žado, kažkur savyje pametė ir žodžius, kuriuos norėjo pasakyti savo motinai. Tačiau jų taip ir neprireikė – Margaret puolė į glėbį savo sūnui ir jo sugrįžimas, rodės, sugraudino ją labiau nei netikėta vyro mirtis. Tonis neįstengė pasakyti nieko paguodžiančio, nieko tvirto. Žodžiai strigo kažkur gomuryje.
- Mama, aš neturiu vainiko.., - kaltai motinai į akis sušnabždėjo Tonis.
- Nesirūpink, brangusis, aš viską sutvarkiau, - šnurkščiodama tvirtai bandė kalbėti Margaret.
- Tėtis buvo viskas, ką turėjai paskutinius dešimt metų, mama...
- Nieko nesakyk. Dabar bus kitaip. Tėčio jau nebėra ir jokiais žodžiais jo nebesugrąžinsim.
- Turbūt tu teisi. Gyvensime toliau. Aš čia pagyvensiu savaitę ar dvi, kol atsigausi. – prisiminęs, kad rankoje vis dar laiko lagaminą, į jį žvilgtelėjo Tonis.
- Gerai, sūnau, pasidėk jį savo kambaryje.
- O kur... kur tėtis?
- Svečių kambaryje, nueik pas jį.
- Jėzau Kristau... aš net nepadėjau tau visko suruošti. Kaip toli nuo tavęs gyvenau šiuos metus, mama...
- Viskas gerai. Nueik pas savo tėtį.
                  Tonis pritariamu liūdnumu palinkčiojo galva ir pajudėjo svečių kambario link. Tas didysis kambarys, kuriame kadaise vykdavo šokiai, žmonės čia linksminosi. Dabar visi jie verkia. Nuleidęs galvą Tonis įžengė į didįjį kambarį. Viskas čia buvo pasikeitę. Kadaise sienas puošę melsvi tapetai dabar buvo pakeisti rausvais. Viduryje, kambario gale gulėjo iš pirmo žvilgsnio gana brangus, tamsiai rudas karstas, kurio šonus supo įvairiadydžiai vainikai, kurių kvapas tiesiog styrojo kambaryje. Giedoriai buvo atsisėdę pailsėti, todėl kambaryje spengė tyla, kurią karts nuo karto pertraukdavo vienas kitas šniurkštelėjimas ar šnabždesys. Į gulintį Bernardą žiūrėjo nemažai matytų veidų. Visi jie žvilgsniais sekė tėvo link einantį Tonį. Bernardas gulėjo taip, kaip guli visi mirę žmonės. Veido bruožai buvo išlikę tie patys, tačiau be gyvybės Bernardas buvo nepanašus į mylintį vyrą ir gerą tėtį. Tonis pats negalėjo suprasti, kodėl žiūrėdamas į mirusį tėvą, nejaučia tos širdgėlos, kurią turėtų jausti. „Siela išeina ir palieka kūną be gyvybės, be prisiminimų ir be praeities“ - prieš išvykstant į Britaniją jam pasakė Edenas. Jis buvo teisus. Bernardo veidas nereikalavo prisiminti nuostabių, tačiau dabar nepakeliamai širdžiai sunkių vaikystės dienų. Tonis pamažu atsitraukė. Lyg matydamas ne savo tėvą, gulintį karste, jis lengvais žingsneliais pasitraukė prie šone stovėjusios juodos minios. Iš jos vienas po kito išsiskyrė moterys, vyrai, vaikai. Visi jie apkabino Tonį, pareiškė užuojautą ir išgirdę Tonio padėkas už atvykimą, grįžo ten, kur stovėję. Ritualas atliktas. Tonis niekada nemėgo ir nesuprato tokių ritualų. Juk ir taip matėsi, kad visi čia susirinkę nuoširdžiai liūdi dėl jo tėvo mirties. Nesuprato jis to, kaip kad nesuprasdavo kvailų ritualų bažnyčioje, kurių metu reikėdavo atsistoti, atsiklaupti ar atsisėsti tik tam tikru metu. Stebėdamas iš šono Bernardo veidą, Tonis pastebėjo, kad net sustingusiu veidu jis atrodo gana jaunai.  Užmerkęs akis, Tonis visai nejučiom grįžo į savo vaikystę. Ankstyvi rytai pas močiutę, kuomet mama jį pakeldavo tada, kai saulė jau buvo pakilusi aukštai danguje. Tonis nusiprausdavo veidą ir tekinas lėkdavo per kątik nupjautą žolę pakviesti tėtį pusryčiauti. Pėdas badydavo kieti stagarai žolėje, tačiau kai tėtis duodavo panešti sunkų dalgį, Tonis, rodos, nejausdavo jokio skausmo. Akimirkos, kai kartu su tėčiu nuo lieptelio šokdavo į šaltą ežero vandenį. Kai kartu su vienu dideliu pjūklu pjaudavo didelį, storą rastą. Kai pakuodavo mamai gimtadienio dovaną. Tonis lyg įsėdęs į vaikystės karuselę, sukosi joje ratu. Dabar jo atmintyje viskas buvo paišoma nuostabiausiais atspalviais. Gyvenimas, kurį kadaise Tonis vadino įprastu, dabar tapo tobulu. Tobulumu turbūt žmonės vadina tai, ko niekada neturėjo arba tai, ko jau niekada nebeturės. Tačiau ir tobulumas laikinas. Ko vertos svajonės, jei vietos ir laiko jas išpildyti kartais lieka tiek mažai? Ko vertos tvirtos rankos, jei jose dūžta porcelianiniai spanai? Tobulas laikinumas. Ir jis visai kaip žodis kaidaise – tapo kūnu ir dabar gyvena tarp mūsų.