Dabar truputi kitaip.

Pasiilgstu tų dienų, kai buvau mažas padauža lakstantis po kiemus ir apie nieko blogą negalvojantis, tik kaip pasilinksminti ir praleisti dieną nurautai. Kai niekas neskirstė tam amžiuje žmonių pagal odos, akių, plaukų spalvas, charakteri, ar dar dėl kažko. Kiekvienas iš mūsų turėtų turėti, bent dalį to vėjavaikiškumo, gal tada mes galėsime vėl nusišypsot, kai šį kartą jau greičiau atsigausime nuo praradimų ar nuo nelemtų parklupimų.

Pastebėjau vieną dalyką, kad žmonės aplinkui tampa vis niūresni, su lyg kiekvieną dieną važiuodamas pasižmonėti matau pilką masę. Palaipsniui tu pats toks patampi, pats to nepastebėdamas. Visi mes turime problemų - vieni didesnių, kiti mažesnių, bet tos problemos neturi užgožti mūsų pačių. Juk visi mes esam nuostabūs ir ypatingi, ir nesvarbu, kaip rengiesi, kokią arbatą geri rytais, kaip valaisi dantis - kiekvienas iš mūsų yra savaip unikalus, tereikia tik truputėlį šypsenos, kad tą unikalumą pagardintume

Kai žmogus išmoks žiūrėti į viską pozityviau, gerbt kiekvieną, kad ir koks jis būtų, šypsotis iš širdies ir nesustos gyventi ties pasitaikiusio akmenuko nuo kurio jis griuvo, tada jis susigrąžins tą mažą padaužą, tik šį kartą - suaugusią, bet - teisingą.