Muzikinė draminė tragikomedija „Ledas prieš ugnį 2“

2.

Dantė Orfėjas ištiktas komos guli reanimacijos palatoje. Jis stipriai
atitrūkęs nuo realaus pasaulio: jis tarp gyvenimo ir mirties.

                                Dantės Orfėjo monologas

    Dantė Orfėjas: Dešinėje laukas, kairėje miškas, dešinėje saulė,
kairėje mėnuo, dešinėje ugnis, kairėje ledas - aš kryžkelėje. Taip taip- juk aš skendau: paplaukiau keletą metrų, atsistojau ir... Nepa-
jutau dugno. Panirau. Įtraukiau į plaučius vandens. Spaudė galvą.
Mėginau kaip nors išsikapanoti, bet veltui: pritrūko jėgų. Draskė krū-
tinę, draskė smegenis - draskė tol, kol pagaliau užmigau. Toliau jau nieko nebeprisimenu: vien tik sapnai, vizijos, haliucinacijos. Na, kad ir
ši vizija... Pala pala, juk tai mano pirmoji vizija: pirmoji po sąmonės
netekimo. Prieš tai kažką lyg ir užuodžiau, lyg ir girdėjau. Iš gyvųjų
pasaulio: pasaulio, man iš dešinės. Ak, kokie ten melsvi šešėliai. Kai-
rėje: vis artyn ir artyn - ruošiasi mane pričiupti. (Prideda ranką prie
širdies) Bet gi ji vis dar plaka! Krucifiksas! Taip! Jis stovi dešinėje:
ilgi plaukai, barzda, ūsai, bakenbardai, elektrinė gitara - Jis super-
žvaigždė! (Minutėle pamąsto) Gal jam irgi koma? Kaip gerai, jog aš
ne vienas! (Žvelgia į kairę pusę) Ne, ne, ne! Aš kalbuosi ne su ta-
vimi, girių karaliau De Profundis, rūstusis viešpatie dieve! Valios im-
perijos valdove! Valia pažaboti protą... Ne, erode, tu smarkiai klysti:
valia tarnauja protui, o ne protas valiai! Protas - valios šeimininkas!
  (Vizija pranyksta. Dantė Orfėjas atsiduria kitoje erdvėje: prieš jo
akis dvaras, aplinkui žiemos - rudens peizažas. Kažkas jam ant pe-
ties uždeda ranką. Tai pajutęs, atsisuka - tai Marija Mersedes).
    Taip taip taip - mane aplankė egzotiška haliucinacija. O, Marija Mersedes, kokia tu pritrenkianti! Aš taip ilgai laukiau to mudviejų
pasimatymo! Kankindavausi tavęs neišvysdamas!... Bet pala pala -
čia tik haliucinacija: aš juk guliu palatoje, prijungtas prie visokių ten
gyvybę palaikančių aparatų. Man koma. Skendau tame suknistame
ežere. Netekau sąmonės. Skendau - kolkas dar nepaskendau... Taip
taip taip, menu tą serialą iš gyvųjų pasaulio. Tos dienos seriją. Bu-
vau ligi ausų įsimylėjęs tokią merginą „Marija Mersedes, juk tai tu?! „ Nusprendėme išsimaudyti: tu, aš ir draugai. „Bailys bailys bai-
lys“ - kompanija užtraukė choru. Aš tai privalėjau - privalėjau dėl ta-
vęs. Tavęs, mano meile. Visas būrys pratrūko juoktis iš tos mano bai-
mės, to nemokėjimo: nutariau pamiršti tą sušiktą pajacišką gyvenimą
ir verčiau mirti nei nuolat degti gėdoje. Aš priėmiau tą sprendimą.
„Marija Mersedes, ko tu su manimi nešneki, nekalbi? „ Taip taip taip,
aš tarp gyvenimo ir mirties: aš ant bedugnės krašto. „Krucifikse, kur
Tu pradingai?! Mielas Drauge, kur prapuolei?! „ Kalėdos, Velykos: dvy-
lika patiekalų ant Kučių stalo, Vakarė žvaigždė, margučių ridenimas,
priešaušrio stebuklas...
  (Dvaro peizažas ištirpsta. Dantė Orfėjas klajoja kosmoso platybėse.
Ten akis į akį susiduria su mokslininku)
      Dantė Orfėjas: Čia tu?! Ko tu iš manęs nori?! Vėl žadi suluošint?!
Pirmyn! Aš laukiu!
      Mokslininkas: Meldžiu, brolau, dovanok. Aš klydau. Buvau silpnas.
Kurčias. Neregys.
      Dantė Orfėjas: Dovanoti?! Tau, niekše?! Dovanoti po to, kaip tu pasielgei su Marija Mersedes?!
      Mokslininkas: Brolau, prašau, neširsk tu taip: aš jau miręs. Iške-
liavęs Anapilin.
      Dantė Orfėjas: Kaip tai?
      Mokslininkas: Jis įsakė mane nužudyti. Giljotina. Jo budelis man nukirto galvą.
      Dantė Orfėjas: Kas tas „jis“?
      Mokslininkas: Jis alchemikas, bioenergetikas, parapsichologas. Pasiuntė mane myriop už tai, jog įrodinėjau mokslo svarbą. Viršeny-
bę prieš magiją. Jis nepermaldaujamas. Jis psichopatas... Žinai, man pasisekė, jog paskutinėmis gyvenimo minutėmis atgailavau: tai da-
bar tenkinuosi tuo vakuumu - kad ir ne Edenas, bet vis ne to išgamos
tvirtovė.
      (Mokslininkas pranyksta. Sulig jo paskutiniais žodžiais Dantė Or-
fėjas išgirsta Filosofo balsą)
      Filosofas: Sveikas atvykęs į paskutiniąją kelionę. (Ima ryškėti
naujos erdvės kontūrai - tai šarvojimo salė)
      Dantė Orfėjas (stipriai sunerimęs): Kur aš?! Padėkite kas nors?!
(Pajunta gulįs karste, uždeda ranką ant širdies, persigandęs) Ji nebe-
plaka, nebeplaka!!! Kristau!!!
      Filosofas: Tu man neminėk to klouno vardo. Jo vieta cirke. Juok-
darys. Komediantas.
  (Dantė Orfėjas supranta gulįs kambaryje. Aplinkui mėlyna, viole-
tinė spalvos.)
        Filosofas (stovėdamas karsto kojūgaly): Tu mano rūmuose. Paskenduolis. Tu miręs. Lavonas. (Ištiesia savo ilgas mėlynas ran-
kas: jo lediniai pirštai kutelioja Dantės Orfėjo pažastis. Šis visas dreba. Vėliau jam prasideda konvulsijos.)
        Dantė Orfėjas (isteriškai klykdamas): Maldauju, padėkite kas nors!!! Padėkite!!! Marija Mersedes!!! Krucifikse!!!
      (Galop nebėra nei kambario, nei Filosofo. Dantė Orfėjas nieko ne-
bemato, nieko nebegirdi - vien tik aklina tamsa.)