Muzikinė draminė tragikomedija „Ugnis prieš ledą“ 2.

1.

  Dantė Orfėjas ir Marija Mersedes susikabinę už rankų vaikščioja po
po dvaro sodą. Aplinkui žiemos peizažas: visa pasidabinę puriu sniegu. Ne tik žiemos, bet ir rudens: nuo prinokusių vaisių svyra vais-
medžių šakos, ant baltos žemės paklodės leidžiasi geltoni, rausvi la-
pai.

 
Dantė Orfėjas: Brangioji, kaip jums tos sniego pusnys?
Marija Mersedes: Žavu, nepakartojama. Šaunu pabėgti nuo alinan-
čios kaitros.
Dantė Orfėjas: Sukūriau rudenį, sukūriau žiemą... Tai sala, sausu-
mos ruožas vandenų platybėse. Tai mano kūrybos vaisius: atkaklaus
darbo rezultatas. Vidurvasario saulė čia nesvilina - ji keri akinančia
šviesa. Čia taip pat nepajusi ir geliančio viduržiemio speigo: tave vi-
sąlaik lydės gaivinančiai vėsi šiluma.
Marija Mersedes: Ir medžiai dėvi spalvotus rūbus.
Dantė Orfėjas: Taip taip, mano mieloji, žiema susitinka su rudeniu:
ant tyro paviršiaus krenta margi drugiai... Gal norėtumėte išsimau-
dyti?
Marija Mersedes: Kaip tai „Išsimaudyti“? Kur?
Dantė Orfėjas: Išsimaudyti sniego ežere. Lapų jūroje.
Marija Mersedes: Jūs toks romantikas.
Dantė Orfėjas: Ne, aš ne romantikas. Aš estetas.
Marija Mersedes: Jūsų baltas kostiumas...
Dantė Orfėjas: Balta - mano pati mėgstamiausia spalva.
Marija Mersedes: O mano - raudona...
Dantė Orfėjas: Rožinė! R0žava! O, skaistybe! O, nekaltybe!
Marija Mersedes: Mylimasis, mes Rojuje!
Dantė Orfėjas: Tu, mano lelijėle! Mano skaisčiausioji gėlele! (Prieš
ją priklaupia) Aš nebegaliu be tavęs gyventi! Nė minutės! (Karštligiš-
kai bučiuoja jos rankutę: nuo plaštakos ligi peties).
Marija Mersedes (Virpėdama iš susijaudinimo): Jūsų lūpos tokios karštos! Taip švelniai slenka mano oda! Gundo!
Dantė Orfėjas (Baigia bučiuoti rankutę, atsistoja): Širdele, mums rei-
kia susituokti! Sumainyti žiedus! Tada galėsime vienas kitam atsiduo-
ti!
Marija Mersedes: Aš jūsų žmona?! Tai įspūdinga!
Dantė Orfėjas: Švenčiausioji mergele! Aš jus dievinu!
Marija Mersedes: Jūs toks džentelmenas! Ak, gražuoli! (Apsiverkia) 
Dantė Orfėjas (jai šluosto ašaras): Uogele, jūs taip gailiai neraudo-
kite. Meldžiu. Gal geriau prisėskime ant suoliuko? (Abu atsisėda)
Leiskite man pamasažuoti jūsų kojas. (Masažuoja)
Marija Mersedes: Jūs toks paslaugus. Jūsų tokios švelnios rankos.
Dantė Orfėjas: Panele, o į dvarą ar nenorėtumėte? Papietauti. Pa-
sistiprinti.
Marija Mersedes: Tai tas dvaras jūsų, markize?
Dantė Orfėjas: Ne - jis mano brolio. Šiuo metu išvykęs į Versalį. Iš-
važiavo autobusu. Turistas: pastoviai klajoja. Taigi, šiuo metu aš lai-
kinasis prezidentas!
Marija Mersedes: Na, jeigu jau toks garbingas vyriškis siūlosi, tai ko
man tada atsisakyti?
Dantė Orfėjas: Jums paliepus, man panorėjus. Aš jūsų ištikimas tar-
nas. Tai eime?
Marija Mersedes: Eime, mano meile. Eime.

Abu atsistoja, susikabina už rankų, priglunda vienas prie kito, ima bu-
čiuotis. Tik staiga nelauktai iš kažkur ima sklisti Svynio Todo ir Anas-
tasijos balsai, pradeda blukti spalvos. Įsimylėjėliai nustoja bučiavęsi.
Svynis Todas vilki odinę striukę, jis su aptemptomis kelnėmis. Anas-
tasija - reperė.

    Svynis Todas: Žmogau, vienąsyk išsipagiriok. Prablaivėk.
    Anastasija: Pabusk iš to pasakų pasaulio. Tos iliuzijos.
    Svynis Todas: Mes persistengėme.
    Anastasija: Tu jį primušei.
    Svynis Todas: O tu jį išprievartavai.
    Anastasija: Tavo dėka jam smegenų sutrenkimas.
    Svynis Todas: „Smegenų sutrenkimas! „... Tai menkniekis palygi-
nus su tuo, ką jam padarei tu, ragana!
    Anastasija: Ką padariau?! Kalbėk tiesiai šviesiai! Netempk gumos!
    Svynis Todas: Tu jam nupjovei!...
    Anastasija: Ramiau. Jis karščiuoja. Jam reikia sugirdyti aspirino.
Sušvirkšti antibiotikų. Į raumenis.
      Marija Mersedes (susirūpinusi): Grafe, kas jums nutiko?
      Dantė Orfėjas: Princese, aš nebegirdžiu jūsų balso! Pranyko jūsų
veidas, akys. Dar regiu jūsų figurą. Jūsų siluetą... Bet tas regėjimas vis silpsta ir silpsta. Užtat vis stipriau girdisi kažkokie pašaliniai gar-
sai. Saulele, man be galo silpna.
      Anastasija: Gražuoli, ar tu mane girdi?
      Dantė Orfėjas (drebėdamas iš baimės): Su kuo aš čia kalbuosi?!
Juk aš jūsų net nematau!
      Svynis Todas: Tu mano laboratorijoje. Aš tavo gydytojas.
      Dantė Orfėjas (Marijai Mersedes): Panele, aš jus baigiu prarasti!...
Ne ne ne! Aš jus praradau!!! Praradau visam laikui!!!
      Anastasija (Dantei Orfėjui): Ji iškeliavo. Tu pasilikai čia, pas mus.
      Svynis Todas (Dantei Orfėjui): Tavo žaibai, pūgos, uraganai ne-
sugriovė mano šventyklos. Ji taip ir liko nepaliesta.
      Anastasija: Tu paskendai: nemokėdamas plaukti nugarmėjai šal-
ton gelmėn. Tavo kūno niekas nerado, neranda ir nesuras.
      Svynis Todas: Tu būsi paaukotas moksliniams tyrimams. Žmoni-
jos vardan. Jie tave paaukojo mums - kokie beširdžiai. Bet tiek jau to: tu ten niekada nebegrįši.
      Dantė Orfėjas: Čia ne laboratorija! Čia psichiatrijos klinika! Vieš-
patie, kur aš patekau!!! Tiesiai į durnyną!
      Anastasija (džiūgaudama Svyniui Todui): Jis pasveiks. Tikrai pas-
veiks. Tik būkime truputėli kantresni.
      Svynis Todas (Anastasijai): Taip taip. Truputėli kantresni.