Muzikinė - draminė tragikomedija „Ledas prieš ugnį“

5.
Ūksmingas miškas. Gūdi giria. Estetas Dantė Orfėjas susitinka su Anastasija. Jis dėvi gėlėtus marškinius, ji pasidabinusi kariškio unifor-
ma.
        Dantė Orfėjas: Kas jūs?... Gelbėkite kas nors! Mane užpuolė žvėris! Padėkite!
        Anastasija (vydamasi): Ei, berneli, kur tu susiruošei?!
        Dantė Orfėjas (bėgdamas): Pabaisa, pabaisa! Ji tuoj mane suės!
Laukiniai!
        Anastasija: Niekur nepaspruksi, paukšteli! Tuoj tave pričiupsiu!
Dantė Orfėjas pavargsta bėgti. Pagautas parverčiamas ant žolės. Anastasija savo raumeningomis kojomis jį tvirtai prispaudžia prie že-
mės.
        Anastasija: Aš beprotiškai pasiilgau tokių vyrų! Metų metus skraidžiau kariniais lėktuvais. Dar ir tankai, laivai... O čia toks gra-
žutis, toks meilutis, toks kiškutis. Uti uti uti.
        Dantė Orfėjas (persigandęs): Koks čia vyras mane grabalioja?!
Gėjau, palik mane ramybėje! Jei ne - paduosiu tave į teismą už ki-
šimąsį į privatų heteroseksualų gyvenimą!
        Anastasija: Tu tuoj visu kūnu ir siela atsiduosi laukinei mote-
riai.
        Dantė Orfėjas: Kam? Moteriai?
        Anastasija: Taip taip, moteriai. Jei nori, gali paliesti... Nebent tu
pats esi gėjus.
        Dantė Orfėjas: Ne, ne, ne! Šimtąsyk ne! Aš lezbietė! Lezbietė!
O... O jei rimčiau, tai aš vyras, praktikuojantis katalikas. Aš tik už
tradicinę šeimą: vyras ir moteris. O tie visi kitokie tegul eina plauti
tualetų.
        Anastasija: Įdomus tu, įdomus.
        Dantė Orfėjas: Aš - metroseksualas. Vyrui neprošal pasipuoš-
ti.
        Anastasija: Nori, tuoj tave aistringai pamylėsiu? Įkvėpsiu vy-
riškos Jan energijos?
Dantei Orfėjui pavyksta nuo savęs nustumti Anastasiją. Jis, išsilais-
vinęs iš jos glėbio, atsistoja.
        Dantė Orfėjas: Trokštu būti skaistus! Nenoriu prarasti nekalty-
bės! Nesusitepsiu iki pat vestuvių! Jei aš tau toks svarbus, būtinai tu-
rime susituokti. Bažnyčioje. Kultūringoje aplinkoje.
        Anastasija: Vestuvės?! Kam jos?! Geriau pabėkime į džiungles
ar į Laukinius Vakarus. Toli nuo miesto. Nuo civilizacijos. Tik tu, aš ir
gamta.
        Dantė Orfėjas: Ne, ne, ne! Aš tau ne koks Don Žuanas! Aš pa-
dorus vyras!!!
        Anastasija: Ir ką jau čia tokio prarastum, jei mažumėle pasuk-
tum į kairę?
        Dantė Orfėjas: Prarasčiau bet kokius ryšius su sava profesija, su kultūra, menu, su sava ateitimi.
        Anastasija: Užtat suartėtum su gamta, pasisemtum sveikatos,
adreanalino.
        Dantė Orfėjas: Rytoj man koncertas, poryt spektaklis. Koncer-
tų salė, Operos ir baleto teatras.
        Anastasija: Na, jeigu taip, tai tada rytoj eisiu remontuoti auto -
mobilių, poryt - darbas zoologijos sode.
        Dantė Orfėjas (jausdamas palengvėjimą): Visvien man buvo malonu su jumis susipažinti.
  Priklaupęs ant vieno kelio, pabučiuoja Anastasijos ranką.
          Anastasija: Balandėli, tu mane provokuoji!
          Dantė Orfėjas: Kaip tai „provokuoju“?
          Anastasija: Va taip!
  Vėl jį parsiverčia ant žolės. Dantei Orfėjui šį kartą nebepavyksta iš-
trūkti iš geležinių Anastasijos gniaužtų. Užsigulusi visu kūnu, ji ima aistringai glamonėti savo svajonių princą. Dantė Orfėjas kartu pati-
ria ir palaimą, ir siaubą.