Istorija, kurios nebuvo. IV dalis

-Nuostabu! Aš sužavėtas jūsų meistriškumo, jūsų tikroviškumo ir scenarijaus išpildymo scenoje! Trūksta tik kelių milimetrų iki tobulybės.
-Mums jos nepasiekt, - liūdnai ištarė pavargęs jaunuolis, kuris vaidino įsimylėjėlį.
Tomas dėbtelėjo į vargšą ir atsliūkino prie manęs.
-Aš pajuokavau. Kad tai būtų bent pusė tiek, kiek noriu! Utopija.
Apsidairiau aplink ir nustebau, šokėjų tarpe neradęs Elizos. Ką gi, akys ne taip ir gerai ieško, pasirodo.
-Tomai...
-M? – Kilstelėjo antakį jis.
-Po keleto dienų Kūčios. Man reikia pinigų.
-Matai, mielas mano Bernardai, tai nėra taip paprasta. Pastaruoju metu aš tik išleidžiu... Konkurencija, konkurencija, - pasikaso pakaušį Tomas ir vėl susikaupia ties mano prašymu. –Tu turi potencialo kilti, garsėti, bet... Nu, suprask, negaliu ir aš visur, visada, visaip vaidinti protingo inteligentiško vyriškio.
-Nelabai suprantu, kuo tai susiję.
Tomas nueina prie šokėjų, patvarko jų stovėseną ir, paliepęs viską pradėt iš naujo, atsigręžia į mane:
-Kartais geriau kai ko nesuprasti.
Pasivaikščiojęs po vėsų žiemos sodą sugrįžtu į teatrą. Išvargę aktoriai, nepatenkinantys Tomo poreikių ir kelios bohemiškos moteriškutės, besivaipančios grimo kambarėlyje, sukelia koktumą.
-Kur Eliza?
-Jau eisi?
-Aš klausiu, kur Eliza.
-Nepyk, drauguži.
Minutę dvejojau, ar šiuo klausimu man nebūtų draugiškesnė siena.
-Eliza blogai jaučiasi, - atsikvošėjo jis. –Jau keli metai ją kamuoja kosulio priepuoliai, o dabar visai blogai pasijuto. Gal peršalo vargšelė.
-Ačiū.
Tomas dar kelias minutes nedrąsiai stebi mane, o tada vėl prisiartina:
-Sunkiai suduri galą su galu?
-Tikrai taip.
-Man reikia, kad atliktum nešvarų darbelį.
-Luktelk.
Užsimerkiu ir pagalvoju, ką aš čia veikiu. Mąstau ar verta sutikt, bet, kai nerandu atsakymo, suvokiu, kad dar neišgirdau, ko iš manęs nori.
-Na?
-Žaliojoje gatvėje gyvena viena šešiolikmetė, kuri galėtų čia šį tą nuveikti. Naivi, simpatinga, patikli. „Orgijos“ niekuo neypatingos.
Baisiuosi Tomu, kaip galėdamas labiau ir daugiau. „Jis išgama“, - galvoju aš. Tačiau bandau jį pateisinti: krizė, pasaulio pabaiga, nesėkmės teatre.
Kulniuoju namo. Gal ten rasiu ką nors, kas pateisintų mano elgesį. Pažvelgiu į žiemišką dangų, suspaudžiu rankoje du apiplyšusius Maironius ir pasileidžiu tekinas į Žaliąją gatvę. Bėgu dusdamas tolyn nuo savo šlykštumo.


Paspyriau tuščią skardinę alaus ir pasiklausiau jos kelionės tiltu žemyn garso. Tikrai tuščia.
Nykios, blizgančios, geltonų žibintų apšviestos gatvės ir visiška tyla. Naujųjų metų naktį.
Pas mamą buvau prieš dvi dienas – nieko naujo. Seni žmonės man sukelia neigiamas emocijas. Tas varškės pyragas, kisielius ir ryžikas, paliekantis pėdsakus ant sniego, man per daug primena vaikystę, per daug gerai pažįstama ir artima.
Tačiau dabar jau gailiuosi. Kažin, kodėl mes taip dažnai gailimės dėl to, ką padarom? Esmė tame, kad mes sakom: „nesigailiu dėl nieko“ ar šiaip kažką panašaus. Aš taip dažnai sakau. Bet iš tiesų labai gailiuosi.
Gailiuosi, kad manęs šiandien neaplankė įkvėpimas ir aš niekada nebaigsiu to suknisto kūrinio „Žalgirio mūšio interpretacija“; gailiuosi, kad prieš mamą apsimečiau pasiturinčiu piliečiu ir, nenorėdamas jos apiplėšt, negavau poros litų, kuriuos dabar mielai išmainyčiau į dozę cukraus; gailiuosi, kad jau tokį ilgą laiko tarpą (ilgesnį už Xie Qiupingos plaukus) nemačiau Elizos.
Aš nemačiau Elizos! Nehiperbolizuojant, esu mulas, kuris per genetinį stebuklą gimė vaisingas ir nesinaudoja tuo.
Man tikrai reikia jos.
Aš nenoriu pasidulkint su ja, kaip su eiline krištoline fėja, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia lelijėlė, kad ir numirs skaisti. Man Eliza kaip cukrus. Na, priklausomybės prasme – narkotikas. Nors ir kitomis prasmėmis šią transcendentinę asmenybę galėčiau palyginti su cukrumi: kai pakaitini, tampa irisinis. Tikrai, Eliza, kai supyksta, tiesiog užsiliepsnoja, it vienu ypu galėtų nušluoti visus jai nepatinkančius, suberti į konteinerį, po to tą konteinerį apverst ore tris kartus ir, „pašlemėkiškai“, bet labai žaviai, įmesti į Geltoną upę.
Nebesijaučiu nuostabus.


-Mieloji, ar galėtum dar pasilikt? Neleisk mano pasauliui išdžiūt, neatimk iš manęs spalvų. Dėl tavęs aš būsiu feniksas, dėl tavęs kad ir vanduo, paskutinis syvas, tik neleisk man pasibaigt!
Sapnas. Tai tik sapnas. Tas siaubingas vyras, it energetinis vampyras ją persekioja kelinta naktis. Svaiginanti tvankuma, nors kambarys toks vėsus, kaip ir gydytojo širdis. Ji pradėjo kosėt – garsiai, sunkiai, lyg turėtų krūtine pakelti savo leidimą gyventi – milžinišką akmenį. Akmuo nesutrupės greičiau už ją. Tai jau suprato.
Ji atsistojo iš lovos ir susvyravo. Marta, miela močiutė su rožančium ant liekno kaklo, čia buvo prieš savaitę. Ji pažvelgė į didelį kibirą: dar dvejoms dienoms gaivališko vandens bus.
Reikia išsikuopt. Ji dar pajėgia susitvarkyti virtuvę, sušluoti trupinius nuo kojas stingdančių grindų, nuvalyti kreivai kabantį veidrodį.
-Reikia pakeist patalynę, turbūt visa šlapia... – Tarsteli sau, nes visą naktį kosėjo, karščiavo, duso.
Eliza uždega šviesą, prieina prie savo lovos ir vos nenumiršta iš baimės –  Marilyn Monroe lūpų spalvos drobė akiplėšiškai žvelgia į ją.

-Ė, tu!
-Ė, aš.
-Kur eini?
„Ne eIni, o einI“ noriu ištarti aš, bet nutyliu. Ne kartą esu skaudžiai nudegęs dėl savo ilgo liežuvio. Neatsigręždamas (taip, man tikrai neįdomu, koks paklydėlis užsimanė išbandyti kumščius į mano marmūzę) žygiuoju vis tolyn į tą tuščią ir nykią naktį. Balsai daugiau manęs nepasiekia – džiaugiuosi tuo, bet neilgai.
„Kokia prasmė klausytis bereikalingų kalbų apie krizę, veržtis diržus, kuriuos jau ir taip du kartus apsiveji aplink savo laibą liemenį, megzti kojines mažyliams, tikintis, kad tai naujas pelningas verslas šiame neperspektyviame krašte? Kokia prasmė rūkyti arba naudoti losjoną po skutimosi? Ne, aš nenoriu pasakyti, kad prasmės gyventi nėra. Bet.. kur ritasi šis pasaulis? Idėjos, technologijos, išradimai, kurie turi daugiau minusų, negu pliusų, bet jie niekam neįdomūs. Pasaulis – kolosalus burbulas, spindintis „Gucci“, „Dior“ ir „Swarovski “ motyvais, aidintis lėbaujančių politikų sapalionėm ir „kvepiantis“ išmatomis“ – dievinu tą žmogų, pasakiusį tai.
Būtų visai gerai, kad aš jį pažinočiau.
Man patinka tokie, kurie daug mato ir išvis mato. Neskirstau žmonijos į vyrus ir moteris, valdovus ir proletarus ar į mėgstančius Madoną ir skeptiškai nusiteikusius prieš jos išpuoselėtų raumenų ir neišpuoselėto balso derinį. Žmonių yra dvi grupės: tie, kurie mato ir tie, kurie nemato. Per daug paprasta? Užmuškit mane, bet ne. Tame slypi kur kas daugiau, negu slypi Mona Lizos šypsenoje. Kaip jau supratote, tas žmogus, kuris pasakė šiuos gremėzdiškai teisingus žodžius, yra matantis. Ir nesupraskite to tiesiogine prasme, būna neregių, tačiau matančių. O matyti išorinį blizgesį ir nenujausti vidinės maišaties – negalia. Tokių „neįgaliųjų“ daug. Neįsižeiskite, jei atpažinote ir save. Būti dauguma dar nereiškia būti vienodu su kitais.
Neteisingai kirčiuojantys praeiviai atstojo su visam; ramiai kūprinu Elizos namų link. Ir visgi niekada nepažinsiu žmogaus, pasakiusio tuos teisingus žodžius. Tai neįmanoma, nesuvokiama ir neįgyvendinama, - tas žmogus esu aš. 


Rytas. Viešuoju transportu keliauju namo. Zuikiškas kraujas užverda, kai į troleibusą įlipa keli rimtai nusiteikę dėdės ir tetos. Šoku lauk.
Skubu, jau skubu, o ne keliauju į namus. Taip gera. Visą naktį prabuvau su Eliza. Grįžtu tartum migdolų apsivalgęs turistas. O gal tiesiog kaip pirmą sykį iš pasimatymo sklendžiantis vaikėzas.
Jau bėgu, tiesiog skrendu, kojomis vos liesdamas niekuo dėtą asfaltą ir kvepiu į save anglies monoksidą. Pro sutrūkinėjusias lūpas tyliai ištariu:
-Myliu Tave, Eliza! Myliu!