Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šalia „rūko virš slėnių“

Skaičiau R. Granausko knygą o akyse ir mintyse dingojosi ne tiek piešiami žmonių paveikslai ir charakteriai, kiek tų aprašomų vietovių vaizdai, kuriuos aš įsivaizdavau sustingusiais ir paauglystės širdžiai artimais prototipais.
Važiuojant iš Salantų į Mosėdį, kelias eina tarsi ne per Žemaitijos kalvotą kraštą. Palei kelią stačios kalvos, jau už Salantos upės, tarsi pasitraukia ir užleidžia vietą ilgiems panoraminio pobūdžio pakilimams ir nusileidimams. Į šonus eina arba iš lėto kylanti toluma, arba nulinkstantis žemyn slėnys, kurio dirbamus laukus puošia krūmokšniai, toli mėlynuojantys miškeliai, kaip netyčia kažkieno rankos išmėtyti trobesiai. Nuvažiavus iki Erlėnų kaimo, prasideda kelių kilometrų ilgumo kelio nuolydis ir kai jau visai pakyli kitam jo gale, jeigu pažvelgi atgal, pamatai lengva miglele pridengtus ir gana ryškiai į erdvę įsirėžusius gotiškos Salantų bažnyčios bokštus, visokiom laukų ir medžių spalvomis ir vingiais išsiskleidusį Erlėnų, Šaučikių, Nerėpų kaimišką peizažą.
Toliau kelias eina lygumą ir netrukus kelio dešinėje pusėje pasimato vienišas ilgas pastatas – tai buvusi Šauklių pradinė mokykla. Arti jos kitų gyvenamųjų namų nebuvo ir galvodamas niekada negalėjai suprasti, kodėl ta mokykla taip atsiskyrusi nuo Šauklių gyvenvietės, nes iki gyvenvietės yra dar gerokas kelio galas, paskui statoka pakalnė ir gal porą kilometrų besitęsiantis pats kaimas. Iš ano kaimo galo, kažin ar ne arčiau mokiniui jau buvo eiti į Mosėdžio mokykla?
Nusileidus keliu nuo kalno į Šauklių gyvenvietę, čia jau namas prie namo, nelyginant kaip kokiame bažnytkaimyje. Kiek toliau nuo kelio, dešinėje, į Mosėdžio pusę, teka Eiškūno upelis, o pati vietovė vadinasi Paeiškūne. Čia, lankydamas Mosėdžio vidurinę mokyklą, ir gyveno Romualdas Granauskas su mama. Prisimenu, Mosėdžio mokyklos literatų būrelyje Romualdas skaitė novelę, kaip jis ankstų rytmetį meškeriojo prie Eiškūno upelio. Išliko atminty vaizdžiai aprašytas saulėtas rasotas rytmetis, judantis ir akimi matomas vandens gyvūnėlių pasaulis, kurį autorius stebėjo įmetęs meškerę ir laukdamas kol užkibs koks žuveliokas.
Kelias iš Šauklių į Mosėdžio pusę ėjo per Naujukų kaimą, kuris nuo neatmenamų laikų iš abiejų pusių buvo apsodintas medžiais. Jie mūsų laikais buvo jau išlakūs, aukšti ir stori. Apskritai ši kelio atkarpa su savo užlinkimais buvo nepaprastai įspūdinga, nes eidamas ja jausdavaisi tarsi patekęs į jaukius namus, ramų prieglobstį. Tyli ir sodri žaluma glostyte glostydavo akis ir mintis. Kartą einant į šokius, kuriuos tą kartą ruošė Šauklių pradinė mokykla, berods tarpusavy besišnekėdamos Alma Skruibytė (Granauskienė) ir Stasė Lygutaitė (Bucevičienė) prasitarė: „Bepiga Romui nerašyti, kai jis tokiam karališkam pasauly gyvena, tokiais keliais kasdien į mokyklą eina. „
Dešinėje pusėje, ties kaimu, taip pat plyti Šauklių draustinis, kuriame ledynmečiu sustumti akmenys vienas ant kito suversti storiausiu sluoksniu. Čia net didesniam medžiui sunku augti, neužtenka maisto medžiagų, žaliuoja tik kadugiai ir natūrali, jau daug metų besišaknijanti žolė.
Ne prastesniam gamtos prieglobsčio kampely buvo ir Romo gyvenamasis namas. Kartą man, aštuntokui, po pamokų teko čia apsilankyti, nes Romualdas buvo prižadėjęs duoti man neštis į namus paskaityti didelio formato storą sąsiuvinį, kuriame, gražia savo rašysena jau buvo prirašęs gal kokius dvidešimt puslapių savo kūrybos eilėraščių. Mes tada buvome mokyklos literatų būrelio nariai, o vadovavo jam mokytojas A. Šileikis. Taigi iš to apsilankymo paliko toks įspūdis, kad nuo namo už keletos šimtų metrų, vešliai apaugęs karklais ir alksniais, vinguriavo Eiškūnas, o ilgokas namas, šoniniais langais į pietų pusę, šiaudais dengtu stogu, priminė daugelį to laiko kaime buvusių namų. Tik čia buvo gal kiek daugiau medžių ir todėl, kai įėjom į vidų, pro nedidelius langelius šviesa skverbėsi kaip pro rėčio tinklą. Pro langus matėsi žalumos priėjęs kiemas.
Troboje mus pasitiko Romo mama, Rozalija. Tai buvo vidutinio amžiaus, neaukšta, gražaus ir prakilnaus veido moteris su įspūdingai besigarbanojančiu tamsiai rusvų plaukų kuokštu, kuris, tarsi nenorėdamas sutilpti, skleidėsi į visas puses, bet gerai sušukuotas ir užpakaly surištas, niekur išsiskleisti negalėjo ir panėšėjo į apvalų linų kuodelį.
Romualdas pavalgė, aš pasiėmiau jo atneštą eilėraščių sąsiuvinį ir mes, neilgai betrukus, išsiskyrėme. Aš, dar namo plačiu žvyro keliu žingsniuodamas, atsiverčiau sąsiuvinį ir lėtai eidamas ėmiau skaityti. Eilėraščiai, kaip ir kiti Romo parašyti dalykai, man darė gerą įspūdį, nes aš, nors menkai apie tuos dalykus tenusimanydamas, pajutau minties ir jausmo grožį, gerą eiliavimą. Jo kūriniai, mano akimis, niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos buvau skaitinėjęs spausdintose knygose. Perskaitęs, vertinau jo kūrybą, bet ką parašiau, nebeatsimenu. Prie eilėraščių pridėjęs mintis apie jo literatų susiėjime nagrinėtą apsakymą, kuriame vaizdingai buvo nutapytas atlaidų šurmuly bevaginėjančio čigoniuko sumušimas, jau tada maniau, kad Romualdas turi rašytojo talentą.
Grįžkime prie kelio. Pasibaigus vaizdingai apsodintam Šauklių keliui vėl išnyrame į jo nuogesnę atkarpą jau prieš pat Mosėdį. Čia ir vėl dešinėje pusėje išvysdavome namą, kuriame gyveno, jei neapsirinku, Kairiai – sūnus ir motina. Su tuo Kairiu kartais Romualdas ateidavo į Mosėdžio klubą, kur buvo ruošiamas koks nors šventinis minėjimas, o po to ir šokiai. Su Kairiu mažai kas iš bendraamžių bendraudavo, nes jis buvo labai keistas, nesuprantamas, o kartais ateidavo į klubą šokti su juodomis kurpėmis, kurias savo rankomis buvo storai apdažęs baltais ir raudonais aliejiniais dažais, nupaišęs ant jų jam vienam tesuvokiamus ženklus. Kai Kairys atsistodavo šalia, visi save gerbiantys paaugliai, po truputį, po truputį, pasitraukdavo kitur ir jis likdavo stovėti vienas. Kai šalia Kairio būdavo Romualdas, jis niekada niekur nesitraukdavo ir paprastai atokiau nuo visų jie likdavo bestovintys dviese. Vėliau aš girdėjau, kad Kairys žiauriai nužudė savo motiną ir jį suėmė. Jų namelis liko stovėti be gyvos dvasios ir tolimesnio jo likimo nebežinau.
Už Kairių namo kelias vėl leidžiasi pakalnėn ir tuoj pat atsiduria į pirmąsias mosėdiškes Salantų gatvės trobas.
Grįžkime prie vienišos Šauklių pradinės. Nuo jos į visas puses tęsiasi apylygiai laukai ir vienoda, metų laikus spalvomis pakartojanti nykuma. Nereikia daug jausmo ir vaizduotės, kad suvoktume, kokioje nostalgiškoje būklėje atsiduria jaunas, vienišas tokioje vietoje atsidūręs žmogus. Reikia labai įžvalgios ir pagaulios akies, kad toje plynoje lygumoje kažką surastum, kažkuo pasidžiaugtum, su kažkuo suaugtum. Reikia įsimylėti, reikia įkelti ratą gandro lizdui, reikia pasodinti sodą, padirbti daug inkilų varnėnams, nuo čia esančių kelio kalnelių ant dviračio kartės pavežioti mergaitę...
Man Granausko knygos meninis piešinys labai priminė Čingizo Aitmatovo geležinkelio stotelę, kurioje plėtojamas romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ veiksmas. Įsiskaitykite į šias eilutes: „Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus... O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai... Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičo meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus... „ R. Granausko romano centre ne stotelė, o pradinė mokykla, o kitkas labai analogiška, bet ne tapatinga.
Iš tos monotonijos, nuobodulio, rūkų ir vėjų Granauskas mus išveda į poetinį žmogaus gyvenimo lygmenį, padaro jį spalvingą ir patrauklų. Tokioje nykioje vietoje žmogaus veiksmai ir svajonės darosi ryškesni, geriau matomi ir jaučiami. Perskaičius knygą taip ir maga pabūti su tais tyrlaukių rūkais, pasigrumti su tuo plynlaukių vėju, pasižvalgyti aplinkui, pavasariais pasiklausyti parskridusių varnėnų.
Kada važiuosite keliu pro Skuodo rajono Šauklių kaimą, sustabdykite savo „jaguarą“, išlipkite ir pabūkite prie tos mokyklos, pažvelkite į to krašto gamtą ir dar kartą pabūsite su Granausko nupiešta peizažo ir gyvenimo vizija.
Baigdamas aprašinėjimą, pasakysiu grynai savo ne specialisto nuomonę – R. Granausko knyga – sprangokas kūrinys, trūksta kažko šviesesnio. Ar net dar daugiau – kai kur atsitraukimo nuo stereotipų į tikras žmogaus gyvenimo pozicijas, kuriose jis, nežiūrint koks būtų ir ką beveiktų, kas žingsnį motyvuotai kovoja už savo gyvenimą, už savo idealus. Kai šito daikto pritrūksta, iš skaitomų puslapių į akis pradeda lįsti lėkštumas ir schematizmas. Žinoma, to negalima pasakyti absoliučiai, bet vienur kitur maži tokių požymių kampučiai pabrūžina mąstančio skaitytojo pasąmonę. Kai kur yra tokių savotiškų perlenkimų, kurie pateikti taip tipizuotai, kad nebepritinka prie visumos (čirškaujantis varnėnas ant kirvio koto)
2009-06-13 16:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą