Ties riba (11)

Vasarą pas seserį Birutę vėl atvažiavo Vytas. Šį kartą atidūmė motociklu. Nors ir trumpai viešėjo per Naujuosius metus, bet spėjo įsižiūrėti į Budrio dukterį Laimutę. Studentė tada buvo atvažiavusi į namus žiemos atostogų.  Labai patiko ir vertėja. Vytas nutarė pabūti ilgiau ir pasisukinėti tarp tų dviejų mergaičių.
Kaip ir buvo numatęs Vytas, Laimutė jau atostogavo ir jam netruko progų su ja susitikti, o norint pamatyt vertėją – teko važiuoti į geležinkelio stotį. Ir jis ne kartą lankėsi ir ten. Vertėja – šauni panelė, bet Laimutė sulig kiekviena diena darėsi jam artimesnė, ir jis vis daugiau laiko praleisdavo ūkyje. Linksma, žvitrių akių geltonplaukė jam priminė Ramutę ir žadino seniai užslopintus, bet gerai pažįstamus jausmus. Laimutė bus kaip tik ta, kurią jis galėtų pamilti, ir tikėjosi iš jos panašaus atsako.
Priešpaskutinio kurso Pedagoginio instituto studentė nebuvo baltarankė. Neleido atostogų poilsiaudama, skaitydama romanus arba supuodamasi hamake po obelimi. Ji kėlėsi anksti ir kartu su samdiniais ėjo dirbti į laukus. Eidama pietų ar vakare po darbo  maudydavosi ežeriuke ir sėsdavo už stalo šlapiais palaidais plaukais, kurie švelniom sruogelėm dengė pečius.
Kai nebūdavo svečių, visi valgydavo didžiulėje virtuvėje už bendro stalo ir kiekvienas toks susėdimas primindavo linksmą pobūvį. Valgydami šnekėjosi, juokavo, dalijosi įspūdžiais, ir nuovargio po darbų – kaip nebūta. Prie stalo ir Laimutė atviriau bei maloniau žvelgė į Vytą, o jis tiesiog nenuleido nuo jos akių. Jau iš šalies buvo galima pastebėti reiškiamą abipusę simpatiją.
Vytas išbuvo pas seserį iki pat Laimutės atostogų pabaigos ir išsiskyrė, gal ne visai taip, kaip įsimylėjėliai, tačiau kaip artimi, geri draugai. Pasikeitė adresais, prisižadėjo vienas kitam dažnai rašyti ir per žiemos atostogas būtinai vėl susitikti.
Išvažiavus Laimutei, Vytas taip pat norėjo lėkti namo, bet Birutė jį sulaikė. Paprašė palaukti iki sekmadienio. Sekmadienį ketino suruošt atsisveikinimo pietus, pasikviest svečių ir iškilmingai išleist į namus ilgokai viešėjusį brolį.
– Pasikviesim komendantą, iš klebonijos daktarą su žmona, dar porą kaimynų. Seniai bebuvome susitikę. Pasėdėsim, pasidžiaugsim, juk negreitai vėl pasimatysim.
– Aš ir taip per ilgai užsibuvau, bet jei tu taip nori, tai kodėl gi ne, –sutiko Vytas. – Smalsu pamatyti, koks žmogus tas jūsų daktaras, jei ryžosi apsigyvent tokiame užkampyje.
– Pamatysi, labai malonūs žmonės. Ypač žmona. Man ji primena mūsų Laimutę, – nusišypsojo sesė, valiūkiškai žvelgdama į brolį. – Man atrodo, kad Laimutė tau patinka, ar ne?
– Kas iš to? Tiek metų mokosi, gal jau turi kokį gerbėją? Būtų gerai sužinoti, gal net neverta puoselėti vilčių?
– Kol kas atostogauti atvažiuoja viena, neatsiveža sužadėtinio. Jeigu tau tas rūpi, galiu sužinoti iš motinos, – pasišovė Birutė. – Tik tiek galiu pasakyti, kad didelės pasogos nesitikėk. Sunkiai verčiasi. Per tuos visus perversmų metus tos begalinės pyliavos visai nustekeno ūkį. Pajamų nėra, bet pavalgyti, šventes atšvęsti – užtenka. Vis tiek žemė...
– Dar ko? Kokių čia pasogų? Pagaliau apie tokius dalykus per anksti šnekėti, nors mergaitė man labai patinka, neslėpsiu. Galima sakyti, pirma, apie kurią norisi rimčiau pagalvoti. Gali suprasti, teko sutikti ne vieną, bet kad galvočiau apie vedybas, tokių dar nebuvo. Gal kaip tik ir bus ji man skirta? Matysiu, kaip ilgai aš apie ją galvosiu po išsiskyrimo.
Prieš antrą valandą Sauliukas nuvažiavo į miestelį, bet grįžo vienas. Daktaras pas ligonį, o ponia viena atsisakė važiuoti. Dėkoja už kvietimą ir labai atsiprašo.
– Gaila, galėjo ir viena atvažiuoti, bet suprantama... Aš irgi taip pasielgčiau jos vietoje, – apgailestavo Birutė.
– Ar tau taip svarbu? Dėl manęs, jie buvę nebuvę, dar bus progų susipažinti. Jei nebus, tai ne kažin koks nuostolis. Man dabar visai kas kita rūpi.