Papasakota istorija

(Ankstyvoji kūryba arba pradžiamokslis)

Ji išlipo iš mašinos. Protas rėkė – pagaliau…pagaliau ryžtingai pasakei NE. Dabar tau bus lengviau. Dabar tau nebereikės aiškintis ir kankintis. Dabar visam pasauliui bus geriau. Bet kažkodėl akyse kaupėsi ašaros, o širdis daužėsi. Tačiau ji neatsisuko, neįsėdo atgal į mašiną. Aplinkybės ją išmokė – kad ir kas bebūtų, niekada neatsigręžk atgal, visada eik į priekį. Jei apsisprendei, tai veik, nepasiduok nei protui, nei emocijoms – tokia būtų TEISINGA pozicija.
Viskas šioje istorijoje, kas vyksta vėliau, yra KLAIDINGA. Klaidinga jo, jo ir jos atžvilgiu.
Išlipus iš mašinos ji neatsigręžė atgal. Tačiau nesugebėjo. Kontrolė virto savęs kankinimu.
Tada ji pabandė antrą TEISINGĄ išeitį. Griauti tai, ką taip ilgai statė…o gal tai ir savaime pasistatė. Tačiau nesugebėjo. Kontrolė virto savęs kankinimu.
Ilgą laiką jai atrodė, kad išeities iš viso nėra – nei KLAIDINGOS, nei TEISINGOS. Todėl ji gyveno ir laukė kol viskas savaime išsispręs. Kol laukė, iššvaistė daug nebeatgaminamos energijos. Nors ir patyrė nemažai gerų akimirkų, tačiau ji niekam nelinkėtų būti iš karto su dviem. Momentais artėjama link šizofrenijos, tiksliau asmenybės susidvejinimo. O blogiausia tai, kad tais momentais protas neišsijungia, atvirkščiai, visu pajėgumu analizuoja atliktus veiksmus.  Ledai nejudėjo iš vietos ir jai atrodė, kad niekad nepajudės. Plaukdama pasroviui, ji nebe kontroliavo situacijos, nebe rašė scenarijaus.
Pagaliau kažkas pasikeitė: rašytoju, Dievu, žinančiu, kas yra TEISINGA, o kas ne, tapo Jis. Taip neteisinga, -- tarė jis. – Taip daugiau negalima. Ir iškėlė ultimatumą. Ultimatumo sąlygos nebuvo įmanoma įvykdyti. Ji suprato, kad viskas baigta. Pirmą dieną jai buvo liūdna. Liūdna, nes prarado brangų žmogų (juk tokių žmonių ne tiek ir daug šiame pasaulyje). Antrą dieną jai buvo pikta. Pikta, nes Dievo vaidmens jis ėmėsi per vėlai. Trečią dieną ji su juo susitiko. Susitiko, nes norėjo pažvelgti į jo akis paskutinį kartą. Ketvirtą dieną jie išsiskyrė. Išsiskyrė, nes ultimatumo sąlygos nebuvo įmanoma įvykdyti. Tą ketvirtą dieną ji vėl išlipo iš mašinos. Tik šį sykį ryžtingiau ir drąsiau. Šį sykį ji nepabijojo atsigręžt atgal ir pažvelgti jam tiesiai į akis.
Kaip klostėsi toliau jos gyvenimas, dėl tam tikrų priežasčių geriau nutylėti. Juk nebe reikalo lietuvių išmintis byloja – tyla gera byla.

P. S. Ši papasakota istorija – KLAIDINGA (TEISINGA būtų jos nepasakoti)