Kelias

Šalta. Maži blizgantys šerkšno lašeliai tarsi karoliukai apklojo pajuodavusias nuo nesibaigiančios drėgmės dar labai jaunas bei gležnas kaštono šakeles. Saulės dar nematyti. Bet ji jau nieko nebepakeis. Medelis apmirė. Tai, kas dar prieš keletą mėnesių atrodė nepakartojamai gražu, dabar kelia tik gailestį. Ateis pavasaris, bet… Vėl susprogs gyvybės pilni sodriai žali pumpurai. Tačiau kaštonas nebebus toks pats. Jis pasikeitė. Negrįžtamai. Taip, kaip pasikeičia ir visa kita po negailestingai varginančių rudens vėtrų ir net stipriausią viltį palaužiančių šalnų, po kurių pagaliau ateina visą gyvastį galutinai užgožiantis gilus miegas.
Taip…

Darma dar tebemiegodama žinojo, kad laukia eilinė, beprotiškai iškankinsianti, nežmoniškai ilga diena. Slegianti drėgno, pelėsiais atsiduodančio kambario tamsa tyliai kentėjo kartu su būtybe, kurios pakaušyje, tarp keleto įpjovimų, atsiradusių dėl drebančių nuo išsekimo rankų, lengvai galėjai įžiūrėti savo apgailėtinos fizionomijos atspindį. Tylu. Tik nuo medinio gulto, dar prieš keletą mėnesių pakeitusio normalią lovą, sklido lėtas ir silpnas tarsi priešmirtinis alsavimas. Per suplėkusį ir tokiu metų laiku tikrai per ploną Apklotą galėjai įžiūrėti, kaip vos pastebimai kilnojasi krūtinė, silpnai traukdama į save kančia atsiduodantį mažo kambarėlio orą.
Kilo saulė. Varganai atrodantys žvirbliai bandė susirasti savo beprasmės egzistencijos pratęsimui reikalingo kąsnelio. Kažkur toli, perplėšdamas pusiau čia apsigyvenusią tylą, pasigirdo čiaudintis motoro burzgesys. Po jo – dar vienas. Ir dar. Ir dar… Miestas, apie kurio buvimą už, atrodo, begalės numirusių medžių naktį net negalėjai įtarti, dabar skaudžiai žlugdydamas ramybę prisistatė.
Darma pramerkė nuo nuolatinio miego stygiaus paburkusias akis. Kad jau rytas, ji galėjo spręsti tik iš bergždžiai bandomo neįsileisti į save mašinos garso ir šviesos toje dešimties kvadratinių centimetrų skylėje, kuri čia, atrodo, turėjo atstoti langą. Kambaryje buvo taip nepakeliamai šalta, kad merginos žandikauliai be perstojo daužėsi vienas į kitą ir kėlė garsą, dėl kurio, nematydamas šio klaikaus reginio, įsivaizduotum margaspalvį genį, medyje ieškantį maisto savo mažyliams. Deja, nei su margumu, nei su rūpinimusi kuo nors šis apgailėtinas procesas neturėjo nieko bendro. Apsižvalgęs galėjai padaryti išvadą, kad vienintelė čia egzistuojanti spalva – pilka – užvaldė viską: tiek prieblandoje riogsančias sunkias kambario sienas, tiek merginos mintis, kurių iš pažiūros buvo nesuskaičiuojamai daug, tačiau jų visų ir priežastis, ir išdava – viską gožianti pilka pasaulio kančia.
Šalta grindų drėgmė traukte pritraukė prie savęs vaikiškai mažas Darmos pėdas. Išsišokę, kraupiai atrodantys keliai tirtėdami leidosi žemyn, kol skaudžiai pasiekė jau pažįstamą gruntą. Plikoje nykumoje prasiskleidė žiedas. Iš kančios pumpuro išsivystė bejėgis lotosas. Taip apgailėtinai prasidėjo ši prieš keletą mėnesių eiline tapusi diena. Taip ji ir pasibaigs. Pasibaigs, jei vis dar nepavyks pasiekti vienintelio tikslo – išsivadavimo.

                          Æ Æ Æ

Aštriabriauniai akmenys, negailestingai badantys laukinių rožių spygliai ir skausmo bei nevilties ašarų begalinė jūra nusėjo kelią iš praeities į dabartį, dar nykesnę bei niekingesnę. Nesibaigianti kančia, bylojanti apie skaudžiai nuodėmingą praeitą gyvenimą atvedė į šią išorinės ramybės salelę miško viduryje. Kažkur už šimtų į žemę susmeigtų kuolų, kadaise vadintų medžiais, nykiai egzistavo miestas. Miestas, pilnas begalybės kankinančių prisiminimų. Kančios nereikia niekur ieškoti. Ji pati ateina ir apie save primena su vis didėjančiu skausmu. Tolimuose merginos atminties kloduose užslėptos pirmosios jos apraiškos.

Tai buvo gražus pavasario rytas, kai, atrodo, kiekvienas pumpurėlis sprogo su didžiausia jėga. Gandrai sklandė virš stogų, ieškodami savo namų, kuriuos tikriausiai su didžiausiu pasimėgavimu išardė šiaurys vėjas. Viltė (toks krikščioniškasis Darmos vardas), smulki keturmetė mergytė, skaisčiu veideliu ir didelėmis tarsi prisirpusios mėlynės akimis, bėgiojo po kambarį krykštaudama. Ji su didžiausiu džiaugsmu vaikėsi po ilgo žiemos miego pabudusią, vasaros metu taip neapkenčiamą, musę. Linksmai užšoko ant lovos, po to ant kėdės. Paskui ruošėsi bėgti prie lango, kur persekiojamasis padarėlis visaip bandė prasiskverbti pro purvais aplipusį stiklą. Viltė jau lipo nuo kėdės, kai baisus durų trenksmas sukaustė ją kaip geležiniai pančiai. Tarpduryje pasirodė pažįstamas, nežmonišką baimę keliantis tėvo veidas. Nudriskę skudurai, kadaise vadinęsi padoriais rūbais, užtinusios akys, kurios blaivios atrodydavo tokios mielos ir draugiškos, bei apsvilę nuo pigiausių rūkalų ūsai liudijo apie ką tik pasibaigusias kelių dienų ar net savaičių išgertuves.
-Tėti, pažiūrėk, kokia musė !!! – Staiga atgavusi amą Viltė nušoko nuo kėdės ir, nubėgusi prie apgailėtinai atrodančio tėvo, bandė jį nutempti prie voratinkliniais kampais pasipuošusio lango. Tėvo reakcija buvo toli gražu ne tokia, kokios tikėjosi mergaitė, plačiai iššieptomis rausvomis lūpytėmis, pro kurių plyšelį pasidrodė kiaurymė, atsiradusi dėl neseniai iškritusio dantuko.
-Ko ble… lendi čia !!! – griausmingu balsu suriaumojo vos pastovintis vyras ir sviedė į rankovę įsikibusią mergaitę ant grindų.
Viltės akys prisikaupė sūraus, tarsi jūros, vandens. Ji nesusilaikė ir pradėjo verkti balsu. Kūkčiodama, atrodė, ji vos ne springo, o drebanti nugara priminė vėjo šiurenamus drebulės lapus.
-Baik ble… rėkti, nes kaip mat gausi į dūdą ! – įsiutusiu balsu užrėkė tėvas, dabar jau palikęs taip patogų atsiremti tarpdurį ir grėsmingai artėdamas prie dukters.
Viltė nespėjo pastebėti, kaip sunkus vyriškas batas parskriejo į jos gležną šlaunį. Paskui juto dar vieną smūgį ir dar, ir dar… kol nebepajėgė verkti. Tėvas nurimo ir krito į lovą kaip negyvas, vos iki jos nusigavęs, o Viltė, skausmo perkreiptu veideliu ir stiklinėmis, pilnomis išgąsčio akimis, taip ir pasiliko tysoti ant jau turbūt šimtą metų neplautų grindų.

                          Æ Æ Æ

Saulė pamažu kilo, nors apie tai galėjai spręsti tik iš vis stiprėjančio miesto gaudesio, kartais taip skausmingai pasiekiančio ausis ir širdį. Sunkiais švininiais patalais apklotas dangus neteikė nė mažiausios vilties pamatyti melsvą dangaus kraštelį. Ne, melsvos spalvos net nėra. Yra tik pilkuma, beribė, bekraštė, slegianti. Bet ji pasibaigs. Tereikia viską daryti tinkamai. Tereikia stebėti, suprasti, žinoti ir veikti. Veikti, kad pagaliau pasiektum vietą, kur nėra pilkumos. Kur nėra dangaus. Nėra žemės. Nėra nei ugnies, nei vandens, nei oro. Yra tik palaimingas išsiganymas, žinojimas to, ko niekur kitur nežinosi.
Noras ištrūkti iš nesibaigiančio kančios rato atvedė Darmą į šį daugumos mirtingųjų net nežinomą vienuolyną. Po jau keletą mėnesių besitęsiančios askezės, moralinės drausmės ir fizinio savęs sekinimo pagaliau didžiausias merginos ir tokių kaip ji, bandančiųjų ištrūkti iš amžino gimimo, mirimo ir reinkarnacijos rato, tikslas jau ranka pasiekiamas. Dza-dzen tapo gyvenimo filosofija ir praktika, kurią nutraukia nebent kelios valandos miego, pasitaikančios kur kas rečiau, nei saulė užleidžia savo vietą mėnuliui. Paskutiniai žingsniai į tikslą šiam menkam, sulysusiam kūnui pagaliau teikia vidinę ramybę ir atgaivą. Seniai išmoktos koncentruoti mintys dabar jau sukosi apie vienintelį klausimą, tuo pačiu ir reikalaujantį sumanaus atsakymo, ir nereikalaujantį visiškai nieko: ”Štai koks garsas, kai suploji delnais. O kaip skamba vieno delno suplojimas?”

                          Æ Æ Æ

Blyški rago formos mėnulio šviesa krito pro pravirą rūkalais ir pagiriomis atsiduodančio kambario langą. Silpnas vasarinis vėjelis šnarino šalia augančio, zebrą primenančio medžio lapus. Tik menko jazmino krūmelio aromatas kartkartėmis nustelbdavo netoliese esančios apgriuvusios lauko išvietės tvaiką. Gulėdama judėjimo baimę įvarančioje braškančioje lovoje, dvylikametė Viltė stebėjo po netašytų lentų kambario grindis nuo mažiausio vėjelio besiblaškančius pienių pūkus. Kiekvienas pūkas – naujas mergaitės noras apie geresnį, kupiną laimės gyvenimą.
Brakštelėjusios kambario durys sugrąžino realybę ir privertė mergaitę nusivilti svaičiojimais apie laimę, prisiminus pastarųjų kelių mėnesių naktis. Viltė nors ir nematė, bet žinojo, kad į kambarį įsliūkino prieš pusmetį motinos parsivesto vyro dvidešimtmetis sūnus. Netrukus ant peties mergaitė pajuto šiurkščią, pigiausiais rūkalais atsiduodančią vyrišką ranką. Ji bandė staigiai pašokti ir pabėgti į sandėliuką, kaip kartais pavykdavo, bet grubiai stipri ranka sučiupo vaikiškai gležnus riešus ir prispaudė prie lovos virš išsidraikiusių šviesių plaukų. Beveik centnerį sveriantis bekonas užsirioglino ant smulkaus Viltės kūno. Rugine atsiduodantis šnopavimas, seilėti nevykę bučiniai, nuo mergaitės kūno naktinius rūbus plėšanti kairioji ranka… Viltė bandė ištrūkti, bet nesėkmingai. Rėkti bijojo, nes praeitą kartą už tai patėvis ją stipriai sumušė, kad liko nepatenkintas jo sūnus. Netrukus Viltę pervėrė nežmoniškas skausmas – iškrypėlis įkišo savo stovą. Iš Viltės akių srauniais pavasariniais upeliais bėgo ašaros, kol prievartautojas gyvuliškai tenkino savo seksualinius poreikius ir pagaliau nurito savo dvokiantį prakaituotą kūną.

                          Æ Æ Æ

Pro vadinamąjį langelį pasigirdo įkyrus žvirblio čirpimas. Šis mažas sulysęs sparnuotas padarėlis beprasmiškai ieškojo maisto įšalusioje žemėje. Vargas jam. Tikriausiai nebesulauks jau pavasarinio vėjelio ir žaliuojančių medžių pavėsio. Ir vėl atgims. Kančia… Bet kaip taip? Juk niekas iš nieko neatsiranda. Ir netgi kančia, ta slegianti kančia negali būti be priežasties. Viskam yra priežastis. Viskas turi pasekmes. Blogas darbas atgims didele kančia, geras – nykumu. Tačiau tai nėra begalybė. Pagaliau ir žmogus suvokia, kad kelias iš šios beprotybės yra. Tereikia stebėti, suprasti, žinoti ir veikti.
Darma stebėjo. Stebėjo gana ilgai. Stebėjo, kaip daugiau nei šešis tūkstančius kartų saulė tekėjo ir leidosi. Kaip daugelį sykių sprogo kaštono pumpurai, kaip daugelį sykių į rudeninį purvą krito auksiniai jo lapai. Kaip nesuskaičiuojamą daugybę kartų teko kentėti.
Darma pagaliau po ilgo, beprotiškai sekinančio stebėjimo suprato. Suprato gana akivaizdžią tiesą. Kad žvirblio, sulesančio margaspalvį kirmėliuką, plunksneles ištaršys plėšrūnas vanagas. Kad medis, užstojęs saulę nykstančiai žolei, bus sukūrentas. Kad žmogus, nuskriaudęs kitą žmogų, beprotiškai kentės kitame gyvenime.
Darma žinojo, kad kelias iš šio uždaro rato yra. Kelias, kurį beprotiškų fizinių ir dvasinių pastangų dėka pirmasis pramynė Gautama. Kelias, kuriuo iš paskos nusekė tūkstančiai kitų, supratusiųjų. Kelias, kurio tik vienas žingsnelis beliko Darmai.

                          Æ Æ Æ

Šalta rudeninė drėgmė skverbte skverbėsi per apdriskusius rudeninius rūbus. Iš lankomiausios miesto kavinės virtuvės, įsikūrusios čia pat rūsyje, sklido be galo malonus nosiai, tačiau nežmoniškai kankinantis skrandį kepamų bulvių kvapas. Rūstūs, abejingi praeivių, apsimuturiavusių šiltais minkštais rūbais, žvilgsniai neteikė nė mažiausios vilties gauti nors nutrintą centą. Viltė suprato skaudžią realybę, kad jau tamsu, o pinigų nėra, tad ir vėl teks užmerkti akis nakčiai tuščiu, iki kvadratinio milimetro susitraukusiu skrandžiu. Už artimiausio kampo pasigirdo garsus chorinis vyriškas juokas, primenantis neėdusio arklio žvengimą. Paskui skambėjo vienas po kito plūstantys keiksmažodžiai. Paskui vėl juokas. Balsai artėjo. Šešiolikmetė mergina, prašanti išmaldos naiviai tikėjosi, kad šie gatvių šlifuotojai pasigailės išbadėjusios jaunos būtybės ir sušelps nors keletą centų. Iš už kampo išlindusių penkių vaikinų akys kaip mat pamatė driskę, atsisėdusią prie namo sienos.
-Pinigų reikia? Ką pirksi? Limuziną? – su pašaipa kone išrėkė iš pažiūros įžūliausias, kol kiti tuo tarpu apstojo merginą.
-Ne, vaikinai, valgyti noriu, gal mėtosi kur nors pas jus kišenėje keletas atliekamų centų? – draugišku bet liūdnu tonu paprašė Viltė.
-O atsigerti ar nenori? – vėl pašaipiu tonu užkriokė atamanas.
Viltė nespėjo atsakyti nė žodžio, kai pamatė iš kelnių kyšantį bjaurų jo stovą. Kol ji bandė suprasti, kas vyksta, pajuto šlykščiai šiltą skystą masę tekančią ant jos rūbų, plaukų, rankų. Penkios upės, tarsi staiga griuvus jų užtvankoms, vienu metu susiliejo į bendrą vagą, tekančią vieninteliu tikslu – suteikti kančią.

                          Æ Æ Æ

Lėtai, tarsi palengva traukiant užuolaidas, temo. Rimo svyruojančios nykiai pilkų medžių viršūnės. Tilo taip per visą dieną ir neradę kąsnelio žvirbliai. Ryte nepakeliamai slėgęs ir kankinęs šaltis dabar jau nedarė Darmai jokios įtakos. Begalinis susikoncentravimas ir pasinėrimas į vienintelį tikslą raute išrovė bet kokias pašalines mintis ar fizinius pojūčius. Troškulys, alkis, šaltis, miego stygius nieko nebereiškė paskutinėje ilgo ir varginančio veiklos kelio pakopoje.

Staiga su dideliu griausmu tyliai ir lengvai sugriuvo sunkios kambario sienos. Tamsus akinantis langelis išsiplėtė į vos įžiūrimą miniatiūrinį grūdelį. Pilka ryškiai raudona medinė lova užsidegė vėjų banguojamu vandeniu. Aukštomis medžių viršūnėmis pažemėj nusidriekė bespalvė vaivorykštė. Žemė pranyko ir pasiliko tokia, kaip buvusi. Darma virto Buda.