Gimtadienis

(tai rašinėlis, kurį maždaug prieš dvidešimt metų parašė viena drovi mokinukė, tekstas netaisytas)


  Viskas atrodė ne taip, kaip ji įsivaizdavo. Čia buvo visai nedaug vietos: viską užėmė viduryje stovintis stalas. Už jo jau sėdėjo keletas anksčiau atėjusių.
  Paskui kitus ji įėjo į kambarį ir pradėjo akimis ieškoti vietos, kur būtų galima atsisėsti. Kitame stalo gale dar nesėdėjo niekas. Kiek padvejojusi ji prisiartino prie šoninės sienos, kur stovėjo platus blizgantis suolas. Ant jo jau sėdėjo dviese. Tarpelis tarp jų ir stalo buvo visai nedidelis ir kad nieko neužkliudytų, atsargiai, ant pirštų galiukų, ji slinko į kitą pusę. Tik eidama pro vaikiną neišsilaikė ir prie pat jo galvos ranka atsirėmė į sieną. Tuo metu pajuto į ją įbestą žvilgsnį. Truputi nuraudo jos blyškūs skruostai ir lūpose pasirodė atsiprašanti šypsena.
  Tik atsisėdusi pasijuto kiek laisviau, nors ir čia neišvengė smalsių žvilgsnių. Ji ne kartą sugavo akis to, juodais sportiniais marškinėliais vilkinčio vaikino, už kurio buvo užkliuvusi. Iš kitos pusės į ją žvelgė dar trys poros akių. Ji žinojo, kad ten sėdi vaikinas ir dvi prie jo prisiglaudusios merginos. Ji matė juos dar viešbučio vestibiulyje ir jau ten atkreipė dėmesį į tamsiai dažytas panelių lūpas ir ilgas gražias kojas, kurių neslėpė trumpi kailinėliai.
  Už durų pasigirdo balsai ir visų akys nukrypo ton pusėn, iš kur turėjo pasirodyti nauji svečiai. Ir iš tikrųjų į kambarį, kuris nuo to atrodė dar mažesnis, suėjo keletas vaikinų ir merginų. Jie sveikino jubiliatą, sakė jam kažką, juokėsi ir tuo pačiu metu žvalgėsi į jau susirinkusius.
  Užteko vietos ir jiems.
  Šalia jos atsisėdo dviese: vaikinas ir mergina.
  - Ričardas, - prisistatė vaikinas.
  - Rita, - atsakė ji kiek linktelėjusi galvą ir nusišypsojo.
  Pasigirdo kvietimas vaišintis. Viskas tarsi atgijo: tiesėsi rankos, imdamos nuo stalo lėkštes su valgiais, tyliai skambčiojo į darbą paleisti peiliai, šakutės. Visi buvo užsiėmę.
  Ne vieną kartą buvo keliamos taurelės į jubiliato sveikatą ir visi aplinkui jau buvo kiek įšilę; jautėsi kuo puikiausiai. Todėl turėdami laiko dairėsi į savo kaimynus, kalbėjo tarpusavyje, juokėsi. Ritai taip pat nebuvo nuobodu, nors ji beveik ir negėrė. Dabar buvo galima atidžiau apžiūrėti visus čia susirinkusius, nes niekas nebekreipė į tai dėmesio: buvo užsiėmę. Ji visada mėgdavo stebėti kitus ir bandydavo suprasti, kas tai per žmonės. Ieškodavo juose ko nors nepaprasto, nekasdieniško, kas galėtų ją sudominti, patraukti. Todėl ir dabar ji sėdėjo atsirėmusi nugara į sieną, žvilgsniu klaidžiodama po veidus. Nežinia ką ji apie juos galvojo, bet  retkarčiais jos veide nušvisdavo šypsena.
  Pasibaigė kasetė, todėl nutilus muzikai kažkas vėl pasiūlė išgerti. Visi pakėlė jau anksčiau pripiltas taureles, o tie, kurių nežinia kodėl jos buvo likusios tuščios, prisipylė dabar. Pakėlė taurelę ir Rita. Ji daug niekada negėrė, todėl ir šį kartą tik suvilgė lūpas ir ant stalo pastatė beveik pilną taurelę.
  - Ne, taip negalima. Kas čia dabar bus? Ko negeriam? – pasilenkęs, kad jį matytų Rita, pasidomėjo kiek toliau sėdėjęs Ričardas.
  - Aš gėriau, - nusišypsojo ši.
  - Tai ką, gal reikės persėsti? - mirktelėjo jai.
  - Nepadės, - atsakė Rita ir priešais taurelę, kad jos nematytų Ričardas, pastatė gaivos bokalą.
  - Kas ten negeria? – pasigirdo iš priekio.
  - Ne tik negeria, bet dar ir barikadas stato! – sušuko ir nusišypsojo Ričardas žvelgdamas į Ritą.
  - Gal reikia savanorių būrį atsiųsti? – iš ten pat pasigirdo replika.
  Rita kiek pasimetė, taip nelauktai tapusi visų dėmesio centre, ir nežinodama ką į tai atsakyti, tik tylėjo ir šypsojosi.
  - Tai ką, gal padėty? – šį kartą kiek su ironija paklausė Ričardas.
  Rita nusisuko nuo jo, duodama suprasti, kad įsižeidė. Po trumpos tylos išgirdo:
  - Rita, atleisk, aš nenorėjau, - kiek sutrikęs atsiprašė Ričardas.
  Ji atsisuko, įdėmiai pažvelgė į jį ir nusukusi akis į šalį, tarsi sau, bet kad girdėtų ir Ričardas, pasakė:
  - Štai ką apie mane galvoja žmonės.
  Jos balse nuskambėjo nuostaba. Tačiau nežiūrint į visą tai, kas čia dabar įvyko, ji liko rami ir viduje nejautė jokio pykčio Ričardui, nors ji, kaip jai atrodė, turėjo tam pilną teisę.
  Jau buvo išgertas šampanas ir viduryje stalo, tarsi visų užmirštas, kažko laukė prapjautas tortas. Prie stalo, ištuštėjusiame kambaryje, sėdėjo Rita ir baigė valgyti torto gabalėlį, kurį nežinia kas jai buvo įdėjęs į lėkštelę. Grojo muzika ir pro praviras duris matėsi šokančios poros.
  Rita pakėlė galvą, nes kažkas įėjo į kambarį. Iš pradžių ji nepažino, kas tai. Ir tik dabar atsiminė, kad ilgai nematė Ričardo, matyt, kažkur buvo dingęs. Ji ne iš karto pažino jį, nes jis dabar buvo su marškiniais. Ričardas ėjo prie jos ir jo veidas švytėjo kažkokia nenusakoma šypsena. Jis surado dvi tuščias taureles, pripylė jas konjako ir atsisėdo šalia.
  - Gersim? – paklausė.
  - O gal ir ne, - atsakė Rita žvelgdama į jį su šypsena.
  - Dabar tai jau tikrai turėsi išgerti, - pasakė ir tebesišypsodamas padavė jai sklidiną taurelę.
  - Bet tik ne visą. Gerai? – sutiko Rita.
  - Ne, visą, - vis dar taip pat šypsodamasis ir nenuleisdamas nuo jos akių paprieštaravo Ričardas ir kilstelėjo jos ranką, kurioje buvo taurelė.
  Konjakas šliūkštelėjo iš stikliuko ir Rita instinktyviai pasitraukė į šalį, bet vis tiek keletas lašų išsiliejo jai ant sijono.
  - Jei negersi – išpilsiu visą, - pagrasino Ričardas.
  - Niekur nepabėgsi, - prisislinko arčiau ir tvirtai apkabino jos liemenį.
  Rita pakėlė prie lūpų taurelę, nurijo deginantį gurkšnį ir iš karto čiupo gaivos.
  - Daugiau nebegersiu, - pasakė atgavusi kvapą ir pastatė ant stalo pusę taurelės konjako ir beveik tuščią bokalą.
  - Kodėl tu negeri? – Ričardas pasilenkęs žiūrėjo į jos nuleistas akis.
  - Padėty! – staiga atsisuko Rita, pati nežinodama kodėl taip pasakė.
  Ričardas nusisuko, paėmė nuo stalo savąją taurelę, užsivertęs susipylė. Paskui staiga atsistojo, atsisuko į kiek sutrikusią Ritą, čiupo ją per liemenį ir nusigandusią pastatė ant suolo. Po to apglėbė jos kojas, nusinešė ją į šalį ir iš lėto pastatė ant grindų. Bet ir dabar dar nepaleido, jo rankos buvo apsivijusios jos liemenį.
  Rita buvo taip nustebusi, kad negalėjo tarti nė žodžio. Taip ir stovėjo uždėjusi rankas ant jo pečių, bejėgiškai žiūrėdama jam į akis. Jos vėl šypsojosi.
  Ir kaip tik dabar ji suprato, kad neatsilaikys prieš šias akis, viliojančias ir traukiančias ją į save tartum magnetas.