.*.*.*.

Kaukšt. Kaukšt. Kulnelių aidas mušėsi į daugiabučių sienas ir apsisukęs grįždavo atgal. Kamilė ėmė niūniuoti jai gerai žinomą dainą, palaidi plaukai bangavo tiesia jos nugara. Kažkur netoliese girdėjosi krykštaujantys vaikai. Kažkur netoliese virtuvėje vaidijosi vyras ir žmona. Kažkur.
Kamilės gyvenimas sukosi aplink vieną ašį. Namai, mokykla, draugai ir poilsis. Tiesa, dar pasisėdėjimai vakarais su šeima, tos paskaitos, kokia ji turi būti atsargi... Kokia mergaitiška, kokia jautri ir atsakinga...
Kartais net pavydas suimdavo pagalvojus, kaip gerai kitoms – grįžta namo ir vėl su draugais. Su savo antrosiomis pusėmis. Su tais, kurių reikia, kurie svarbūs, draugiški. O gal... Tiesiog geriau už tėvus?
Kamilei nusibodo tas pavadėlis. Po pamokų tiesiai namo, su draugais tik iki 6h vakaro ir jokių išimčių. Negi visada, norėdama pasiausti, ji turi lipti pro langą ir melstis, kad tėvai to nesuuostų? Kam to reikia?
– Kamile! Palauk! – šūktelėjo berniukiškas balsas iš kitos pusės. – Kamile!
–Tomai?! Iš kur tu čia..? – žaviai apsisuko ant kulno, kaire ranka atmetė sruogą plaukų ir šyptelėjo.
- Ai, turėjau laiko tai pagalvojau kodėl nėjus pro aplinkui... – paprastai pasiteisino.
- Bet juk kelias dvigubai ilgesnis... – nustebo Kamilė. – Ir dalį kelio reikės eiti vienam!
- Žinau, - nė kiek nenustebo Tomas. – Duokš, panešiu maišelį. Vis bus lengviau.
Tarp jų įsivyravo keista tyla. Tomas neturėjo ką sakyti, o Kamilei neužteko drąsos klausti. Tiesiog ištiesė ranką ir padavė maišelį. Karšti Tomo pirštai sekundėlei prisilietė prie ledinės Kamilės rankos.
- Kamile, aš norėjau paklausti...
- Taip, žinoma, klausk.
- Tu pyksti ant manęs su Martynu, kad nebeaplankai, nebepaskambini?
- Nepykstu, viskas gerai. Aš tiesiog... negaliu. Nepyk.
- Ne, viskas gerai... – keistai ištarė Tomas. - Na, man jau metas eiti. Iki!
- Iki, - Kamilė pasilenkė ir švelniai perbraukė jam per skruostą. Daugiau nieko netarusi apsisuko ir nuėjo.
Kieme ėmė skalyti šuo. Dikis džiaugsmingai trynėsi aplink jos kojas, šokinėjo, žvalgėsi žvitriomis akutėmis ir laukė skanėsto. Kamilė, tarsi nuspėjusi jo mintis pasirausė maišelyje ir ištraukė porą sausainių.
Užuodusi keptų daržovių kvapą Kamilė pasuko durų link. Burnoje susikaupė seilės, o mintyse iškilo lėkštės vaizdas.
- Kamile, tau skambino Martynas, prašė kad nueitum pabaigti projektinį darbą. – net nepasisveikinusi išbėrė mama.
„Kokį projektinį? “ jau norėjo klausti Kamilė, bet susivokusi nutilo. Martynas pamelavo jos mamai, kad galėtų susitikti su ja.
Nutaisė nepatenkintą miną ir sunkiai atsiduso.
- Mam, negi jis vienas negali to padaryti?
- Tai matai kad ne, aš irgi jo klausiau to paties. Sakė nenori terlioti tavo darbo, nes jūsų raštai labai skiriasi. Ir dar kažką sakė, bet pamiršau. Geriau eik valgyti.
- Einu, - nuskambėjo atsakymas kitame virtuvės gale.
Kalafiorai buvo perkepę. Ciberžolės visiškai netiko prie įprasto jų skonio. Taip pat buvo per daug aliejaus. Maistas burnoje vėlėsi ir nerangiai slinko į skrandį.
- Kamile! Atsiminiau! – šūktelėjo iš antro aukšto mama. – Martynas sakė, pasiims tave iš namų apie ketvirtą valandą!
Mergina pyktelėjusi pasižiūrėjo į laikrodį. Rodė be kelių minučių keturias. Kamilė staigiai stryktelėjo nuo kėdės ir nudūmė į savo kambarį. Atsidariusi spintos duris susimąstė, kas patiktų Martynui? Lengva suknelė? O gal džinsai? O gal geriausia eiti taip kaip yra dabar..? Ne... Juk ne į mokyklą eis!
Užsimovusi džinsus ir žalią palaidinę apžvelgė save veidrodyje. Na, žinoma, tos išsikišusios alkūnės atrodo baisiai, bet gyventi  galima.
- Atėjo Martynas! – nuaidėjo šaižus tėvo balsas.
- Ateinu! – šūktelėjo.
Iškišusi galvą pro duris nenustebo – tvarkingai susišukavęs geltonas garbanas, Martynas stovėjo ir linksmai šnekučiavosi su jos tėčiu.
- Žinot, ekologija tikrai opi šiuolaikinės visuomenės problema, - linkčiojo galva Martynas. – labai svarbu palaikyti švarą visuomenėje!
- Martynai, eime, kitaip niekad nebaigsim! – nusijuokė Kamilė.
- Viso gero!
Trinktelėjo laukujės durys.
- Martynai, kiek toli tu gyveni? – sukikeno.
- Lygiai 5 mylios nuo čia, - šyptelėjo.
- Reiškias dabar bus 5 mylios gyvenimo. – skambiai nučiurleno Kamilės balsas. – Martynai, nemiegok, lipam!
Autobuse buvo erdvu. Martynas pasakojo visokias istorijas, krėtė pokštus. Kamilė skardžiai juokėsi, o šviesūs jos plaukai švaistėsi į visas puses.
Uždusę jie vijosi vienas kitą Martyno kiemu.
- Martynai, pavargau!
- Sėsk! – stumtelėjo ją į hamaką.
Pats irgi nieko nelaukęs atsisėdo šalia.
- Kokios smulkios tavo rankos, - nusijuokė Martynas. – Jei smarkiau suspausčiau, sutraiškyčiau. -  šyptelėjo.
Vaikinas suspaudė Kamilės pirštus. Švelniai. Mergina nusišypsojo ir pasirėmė jam ant peties. Geltonos garbanos susivijo su ilgais šviesiais plaukais.
Kažkur kieme krykštavo vaikai. Kažkur skalijo šunys. Kažkur pykosi vyras ir žmona.
Bet Kamilei tai nerūpėjo. Dabar laikas trumpam sustojo.