Pradžios kronika VIII: Vilionės ir šviesa

[Ketvirtas:]
Bafometai, pagalvoki, ką darai
Ar verta tau prikelti Tribunolą?
Karaliui duoti nieko verti pažadai
Kam tau stot į mirtingųjų kovą?

Prisijunk prie mūsų ir lai pasaulis dega!
Argi tai ne tavo didžiausias troškimas?
Prisijunk ir ištirpdysim gėrio ledą
Net atminty žmonių neliks joks palikimas!

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Šunie! Taip drįsti su manim šnekėt
Ir kraujo priesaikomis abejot?
Kas tu toks, kad galėtum man patarinėt?
Net, aš, Šėtonas, melo ežeran neinu žvejot...

[Karalius (šnibžda):]
Klausyk manęs, o Bafometai, savo naujausio vergo
Žinai, juk ką turi baisuokliui nelemtam daryt...
Nebuvo šito kontrakte, bet ar dabar tai svarbu
Kai blogio sėklą prie pasaulio slenksčio nori parklupdyt

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Šneki, kaip mirtingajam, nekvailai
Nemėgstu aš veidmainių kunigų
Karaliau, kviesk Liuciferį čionai
Tik lai neištepa krauju grindų...

[Pasakotojas:]
Ir su Liuciferiu šviesa į pragarą įskrido
Kritęs angelas ant grifono sparnų
Kalavijas baltas rankose iškilo
Nemėgsta velnio agentai tuščių kalbų

Nespėjo nė surikti Ketvirtasis
Liuciferis mirtim meiliai bučiuoja
Vienuolio kūną paėmęs rankon nelabasis
Kartu su šviesa išžingsniuoja

[Mendeso Ožys/Bafometas:]
Taigi, karaliau, baigėm jau beveik
Tik vienas mažas darbas liko
Ant kojų stokis, malonę man suteik
Ir eime prie plieno vartų nekropolito

Prikelsim, pagaliau, vėl, Raudonuosius
Lai Tribunolas teisia kaip mano teisinga
Ir kai įkvėps jie oro gurkšnius pirmuosius
Raudona aušra auš, raudona ir aistringa...