saulės rezginio vaikis
išgliaudytieji iš įsčių guli atrakintų bažnyčių altoriuose,
kiekvieną kartą gerklų skydliaukėmis slysta tyliai
atgal,
Dievui žiūrint akysna slysta atgal plonais altais, dusliais baritonais,
barbendami adomo obuoliu slysta lyg lietus už vitražo šviesų,
lyg ašaros atsibudusių motinų, lyg amžinas miegas nugyvulėjusių,
lyg vyrų su kaukėmis - aš nieko nežinau. Sara, tu amputuok mano atmintį,
amputuok tai, ko neturiu ir niekada neturėjau.
ta vieta mano. šventa. iki neužaugsiu nepriimsi ten nieko, Sara.
kiek man reikės laukti, mylimasis? tu neaugi, tik auga amputuotųjų krūvos
ir varnos virš miesto suka ratus. mes atsibusim šiukšlyne, mylimasis, atsibusim tenai...
mes neužaugsim, Sara, nes mūsų neužaugino žmonėmis, mes nekalti..aš manau:))
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
|
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |