Lengva

Užmerktos akys. Sapnuoja akis, kurios yra atmerktos. Šlapios akys. Ne nuo liūdesio, ne dėl skausmo, ne dėl ašarų. Drėgnos akys. Žiūri į mane. Akys. Sėdžiu priešais ir matau akis. Dideles. Paslaptingas. O gal ir visai ne tokias. Nesvarbu kokios. Akys. Drėgnos ir šlapios. Ne dėl liūdesio, ne dėl skausmo... Prisiminimuose. Atmintyje. To kas dar liko nepamiršta. Tada kai pamačiau saulės šlapias akis. Kai sėdėjom dviese vienas prieš kitą. Be jokių įsipareigojimų. Be jokių reikalavimų. Tik buvau aš su saule. Ir tai buvo taip paprasta. Lengva. Ir nesunku buvo. Pajausti... Atsisukti porą kartų nueinant.. Ir po to vis galvoti ir galvoti. Nepamiršti. Jausti... Gyventi... Ne kūnais, bet mintimis. Kaip ištrinti savo atmintį? Kaip pradėti trinti.. Ir po to suprasti, kad kai ko nenori ištrinti.. Dar ką nors nori pasilikti, prisiminti. Bet jau trini. Ir sustabdyti. Nebegali. O jei negali... Tai nereikia net pradėti... Nes mintys vis kamuoja. Kam? Kodėl ir dėl ko? Dėl šito skausmo? Dėl ko... Dėl pamiršimo? Dėl pabėgimo nuo savo būties. Noro kažką keisti. Noro pabėgti. Dėl noro pamiršti. Bet juk negali saulė pamiršti. Negali nes nepradėjo trinti savo prisiminimų. Negali ji. Per daug sunku. Per daug prisiminimų, kuriuos nenori ištrinti. Nenori pamiršti to, kas buvo apipinta mistika. Svajonėmis. Kada buvo pasaka. Kada nebuvo realybės. Kai svajonės, kai mintys neatsidūrė kasdienybėje. Kai dar niekas neapėjo dulkėmis. Kurios savo svoriu spaudžia ir neleidžia nutolti. Kurios prispaudžia ir nepaleidžia... Ir tada kažkas turi nupūsti visas dulkes. Ir vėl parodyti svajonę. Atverti pasaką.. Ir tos mano užmerktos akys. Sapnuoja akis, kurios yra atmerktos... Šiąnakt mirčiau ir man būtų lengva...