NIEKO naujo

Dievinu savo kančią. Rodos, visą dieną galėčiau sėdėti ir verkti galvodama, koks gražus mano gyvenimas - pilnas kančios. Kuri priverčia pirštus virpėti, o taip pat ir sielą, bet ašaras išspausti kartais būna labai sunku. Reikia nuotaikos, nusiteikimo.. Gaila tokių žmonių, kurie gyvena savo kvadratinėse dėžutėse, galvodami, jog yra laimingi. Ryte atsikelia iš lovos, kurioje visą naktį knarkė sutuoktinis ir eina į darbą, nes taip reikia - tokie standartai. Negi elgsies kitaip, nei kiti? Dieną eina į parduotuves nusipirkti maisto, kad viduje nepajaustų keisto sujudimo, kuris sako, kad kažkas neatitinka stereotipo. Vakare grįžta namo ir sėdi priešais ekraną - pro šalį plaukia vaizdai, kurių jie tikriausiai nemato. Galvoja, koks normalus jų gyvenimas ir kaip nepasisekė badaujantiems Afrikos vaikams - bet jie toli ir jie jau ne jų problema. Jų problema pavalgyti ir nueiti į darbą. Vakare pasėdėti tuolete su laikraščiu ir paskaityti, kas nutiko pasaulyje, kuris yra toli. Toliau už namo ribų.. Konteinery rastas kūdikis - bėda. Perdozavęs nereceptinių vaistų mirė Heathas Ledgeris - kas jis toks? Ir ko tie žmonės neprisimąsto. Gyventų sau normaliai. Blogiau nei daryti bloga yra NIEKO NEDARYTI apskritai. Žmonės gyvena, jaučia, myli, mylisi, nekenčia, žudo, vartoja, pykstasi, taikosi, žudosi.. Šis keistas reiškinys vadinamas gyvenimu.. Vis pasyvesnį gyvenimo būdą perduokime savo vaikams. Į darbą jiems eiti jau nereiks, maistas pats atkeliaus į namus. Galėsim daar daugiau laiko praleisti sėdėdami ir spoksodami į ekraną, aptrauktą voratinkliais. Pažvelkim į kitą ekraną - tą, kuris žiemą rodo krintančias snaiges, pavasarį transliuoja keistą neelektroninį čiulbėjimą, o vasarą, rodos, bando ištransliuoti visą kvapų gamą, kas per aštuoniolikos sluoksnių naujus plastikinius ekranus nelabai sekasi..
Man patinka mano kančia. Minėjau? Tada jaučiu, kad gyvenu. Kai turiu dėl ko išgyventi ir jausti skausmą viduje, žinau, kad kažkas man rūpi. Jei kažkas man rūpi, tai jis to nusipelnė. Reiškia jis yra žmogus. Toks, kaip ir visi. Ir jis.. Jis galbūt nežino. Ne, jis tikrai nežino, ką aš jaučiu. Ir tai yra smagiausia. Kad manęs niekas nefilmuoja ir nesiunčia įrašų mano liūdesio kaltininkuj, kad jis galėtų pamatyti ir pasigailėjęs manęs paguosti. Arba sukurti istoriją, kaip aš jam rūpiu. Arba.. Nežinau. Žodžiu nuostabu, jog gali kankintis dėl žmogaus, tavo viduje gali būti susmaigstytas visas sakralinių peilių komplektas, ir tu gali jausti, kaip tavo siela kraujuoja tirštu juodu krauju ir jis trykšta ir varva ant žemės, o tu jį semi delnais ir ryji, bandydama apsimesti, kad viskas yra gerai. Ir aplinkiniai dažniausiai to nepastebi. Neįtikėtina, kaip lengva paslėpti savo virtualų, ne fizinį skausmą. Ir tik geriausia draugė - ta, kurios siela artima taviškei, pamačius tave su didžiuliu rūpesčiu akyse sušnabždėtų: „Kas tau tai padarė?? „...
Ir tu jauti, kaip tau vėl skauda, nes tu eini BASA PER STIKLĄ, nes tai, ką tu kas kartą gauni, dar niekada nebuvo tikra.. Ir aš jaučiu.. Jaučiu, kaip tai tikra. Ir po visą mano kūną vaikšto drebulys, kartkarčiais mane nukrėsdamas, o aš.. Aš nedarau nieko. Aš juo mėgaujuosi. Laimė yra laikina - ji nesuteikia tiek emocijų, nesuteikia tiek GYVENIMO, TIKRO JAUSMO.. Laimė yra lyg maža mergaitė dviem kasytėm, lakstanti po pievą ir besidžiaugianti besiganančiais arkliukais ir pienėmis, kurios nejučia nužydės, bet jos tai jau nebedomins. Ji čia ir dabar ŠITA LAIMĖ, ir ji egzistuoja šią akimirką. Sugavę ją - mėgaukitės, bet kai tik ji išsprūs.. Atsėlins Kančia.. Ji patyrusi ir daug ko mačiusi. Mačiusi sielvarto, mirus mylimam vyrui, mažam kačiukui, išdavus draugams, nusivylus gyvenimu, dievais... Ji tyko šešėlyje ir laukia. Taip ir laukia, kada galės išlysti. Ateina netikėtai ir gali užsibūti.. Priimkite ją vaišingai. Ji gali būti naudinga. Kančia jus sustiprins. Ji pavers jūsų egzistenciją GYVENIMU. Nepamirškit Jai padėkoti...