Esse quam videri

Vieną minutę viskas atrodo visiškoje dermėje, tarsi siela ir kūnas aptiko ekvilibriumo tašką ir visos gyvenimo spalvos, visa garsų, jausmų, sapnų, tikėjimo ir visokio šlamšto paletė sudaro absoliutų nedalomą Dievą. O štai jau kitą, esi visiškai priešingoje jausenos stovykloj. Kad toliau netemčiau gumos, pasisakysiu ką bandau padaryti šia rašliava (būtent šiais žodžiais). Noriu užfiksuoti vieną akimirką ir nieko daugiau . Nežinau, kaip tai padaryti fiziškai, o ne popieriuje, tad šis  (grubiai tariant) pasakojimas yra eksperimentas.
Viena ašis - vienas dvasios laisvės taškas apipintas nenuoseklia kitų potyrių raida. Nes tik taip moku išsaugoti visa, kas man vertinga- iš maišo pelų tenoriu išgriebti vienintelį vertingą grūdą.

Pasaulis tą akimirką ištirpo laike. likau vienas ir tai, kas man atrodė Dieviška, liko tyla. Toje tirštoje gyvybės tyloj girdėjau tik save. tik tą akimirką  atrodžiau sau gražus ir pilnavertis. Nei vieno reikšmingo trūkumo, nei vieno defekto, nei vieno nereikalingo fragmento mano buvime. Žalias dangus buvo žeme ant kurios stoviu, o visą likę buvo gyvybes horizontai. Tik ten būnant neprireikė nieko už ko turėčiau laikytis, tik ten amžinybė buvo mili sekundės dalis. Kiekvienas virpesys tapo malonumu, kiekvienas atodūsis virto neginčijama tiesa.
Visą kitą yra tamsiai pilki vijokliai, prakeiksmas arba realybė, kuria užpildome save ir dalinamės be atsako. Visa tai - dykynė ir ubagas joje ieškantis oazių. Visa tai-  išsigandusi mergaitė troleibuse ir apsisiusiojęs kūdikis mylinčios mamos rankose. Bet nieko daugiau apart skausmo ir džiaugsmo. Visa tai mano brangioji gyvenimo akimirka.