Pasaka apie Tadą Šinjoną

Kartą, seniai, seniai gyveno toks perukas vardu Tadas Šinjonas. Gyveno kaip ir visi perukai: lankė perukų mokyklą, dailiojo čiuožimo būrelį ir, žinoma, tupėjimo ant galvos pratimus. Tačiau Tadas visada žinojo: jam skirta ne ant plikų močiučių ir diedukų galvų tupėti, o keliauti, atrasti naują pasaulį – Pleiskaniją. Nors Tadas buvo vos 30 centimetrų, jis žinojo, kad kada nors jam pavyks ir laukė tos nuostabiosios progos.
Mokykloje visi iš Taduko šaipėsi. Dažniausiai dėl jo keistos spalvos. Žalios... Visi perukai buvo rudi, juodi arba peroksidiškai blondiniški, bet tik ne mūsų herojus. Dažniausiai jam sakydavo:
–  Tadas padas, žalias kaip agurkas...
Nors tai girdėti Tadui buvo nesmagu, jis laikėsi ir bandė nekreipti dėmesio.
Vieną dieną, tupint ant galvos, atėjo labai keista močiutė. Žinoma, ji buvo plika kaip mano pilvas. Ji norėjo kažko nepaprasta. Kažko išskiriančio iš minios. Ir močiutės akys užkliuvo už mūsų žaliojo Tado Šinjono.
– Šitas, – sušuko močiutė.
Nusitvėrusi Taduką ji staigiu posūkiu apsisuko ir iššuoliavo.
Tadukas pagalvojo: „Mano svajonės pildosi“. Na, žinoma. Grįžus namo močiutė išvirė  abiem arbatos ir pasiruošė ilgam pokalbiui.
– Sveikas. Koks tavo vardas? Aš – Zababa. Jaunystėje, kaip matai, buvau pankė, todėl nuo plaukų dažymo greit netekau savo plaukų. Nuplikau...
– Aš vardu Tadas Šinjonas. Smagu, kad susipažinome. Mano didžiausia svajonė atrasti nematytas žemes –  Pleiskaniją. Gal žinote, kur rasti?
– Žinai, vaikeli, nežinau. Gal paprasčiau būtų pasiimti žemėlapį, – tarė Zababa.
– Bet Pleiskanijos nėra jokiuose žemėlapiuose. Tai neatrastos žemės. Pagalvokit logiškai.
– Na, tu teisus. Gal ryt ryte ką nors sugalvosim?
Smagus pasišnekučiavimas prie židinio truko neilgai, kadangi tuoj pat turėjo prasidėti Zababos mylimas serialas „Jausmų vandenynas kojinėje“. Šiandien turėjo įpusėti serialo sezonas.
Tadukas pamatęs, kad Zababa užmigo, greit į kuprinę susikrovė daiktus, šampūną, plaukų želė ir parašė savo naujajai šeimininkei laiškelį: „Mieloji Zababa. Negalėjau laukti rytojaus ir iškeliavau ieškoti neatrastų žemių“.
Mūsų herojaus laukė ilga kelionė. Pirmas sutiktas padaras buvo utėlė Utė Tutė.
–  Sveikas, peruk.
– Sveika. Kas būsi?
– Aš utėlė Utė Tutė. Kur keliauji, mielasis?
– Ieškoti Pleiskanijos.
Utėlė didžiai nustebo ir paklausė:
– O žinai, kad į kelionę vienam geriau neit?
– Rimtai? Nežinojau. Tai gal nori kartu keliauti? Šok čia, – atkišęs labiausiai susiraičiusią sruogelę šūktelėjo Tadas.
Jie ėjo per ugnį, ir per vandenį (čia tik metafora). Kol staiga atsitrenkė į užrašą „Neatrastoji žemė Pleiskanija“.
– Atkeliavom! – surėkė Utė Tutė.
– Aha, –  vis dar nesusivokė Tadas. – Pagaliau.
Nušokus iš Taduko, Utė Tutė pradėjo lakstyti po Pleiskaniją  ir mėtyti pleiskanas į viršų tarsi vaikai sniegą. Kartu darė pleiskanų angelus, statė pleiskagenius ir kitus niekalus. Staiga Utė Tutė pritilo:
– Žinai, būtų gerai niekada nesiskirti.
– Aha, – pritarė Tadas.
Tada utėlė smarkiai pabučiavo Tadą ir sucypė:
– Aš tave myliu!
– Aš ir tave, – išrasojęs sukuždėjo perukas.
Paišdykavę pleiskanose jie nutarė grįžti į namus ir užregistruoti šios Žemės atradimą.
Užregistravę grižo namo. Pamačiusi Tadą Zababa net nušvito:
– O aš maniau, kad nebegrįši. Ooo, matau, tu su drauge.
– Taip, Zababa. Čia mano draugė UtėTutė ir mes planuojame už pinigus, gautus už atradimą, kelti vestuves.
– Aš alpstu! – aikčiojo Zababa. – Bus geriausios vestuvės pasaulyje!
Ir iš tikrųjų visi šventė tris dienas ir tris naktis. O Tadas su Ute Tute susilaukė daug žalių Utukų  ir laimingai gyveno Zababai ant galvos.