Davatkėlė... (tęsinys)

Onutei ir vėl tenka ateiti pas Kostą  kasdien: tai daržą palaistyt, tai parvėt, tai krautuvėje padėti. Keliasi anksti, pavalgo ir į tarnybą. Vargas, bet mėnesio gale Kostas jai užmoka, net su priedais. Susidaro nemenka suma. Dalį Onutė pasilieka išlaidoms, o kitus taupo juodai dienai.
  Kartą atėjusi, ji rado Kostą dar gulintį, nors laikrodis rodė jau puse aštuonių. Priėjusi arčiau, Onutė pasisveikino:
- Labas rytas.
- Onute, kaip gerai, kad atėjai, aš tavęs jau seniai laukiu, - subruzdo jis lovoje.
- Ar kas atsitiko? - paklausė sunerimusi.
- Velniai žino, kas. Jau nuo vidurnakčio taip skauda galvą, kad negaliu nė pajudėt. Gal tu man išvirtum kokios arbatos, rūsyje yra medaus.
  Onutė priėjo arčiau ir pridėjo delną Kostui prie galvos.
- Kakta labai karšta, tur būt turi daug karščio. Reikėtų patikrinti.
- Kažkur yra termometras. Pažiūrėk stalčiuose, gal rasi. Užplikyk, Onute, arbatos, burna tiesiog perdžiuvusi, labai toškina.
- Šitokia temperatūra, einu pas daktarą, - sukruto, - pakentėkit, išvirsiu atėjusi.
- Gal nereikia? Ar mažai pasitaiko, kad galva suskausta? Paskaudės ir praeis.
- Kai šitaip skauda ir tiek karščio, negalima laukti. Gali pasidaryti dar blogiau. Einu, kad tik rasčiau, kad nebūtų išvažiavęs kur toliau.
  Kai atėjęs daktaras dar kartą pamatavo temperatūrą, ji buvo  dar aukštesnė.
- Čia nebe juokas, - atrodo rimtai susirūpino, - iš kur ir sugebėjai nusičiupti tokią bėdą, vyruti? Ir dar viduryje vasaros.
- Vakar krautuvėje turėjau daug darbo, labai sukaitau, o namo parėję nusiprausiau prie šulinio. Gal tas pakenkė? - stengėsi tvirtai kalbėti Kostas.
- Be abejo, reikėjo pirma atvėsti, o tik paskui šaltu vandeniu... - pritarė daktaras. - Kol kas pagulėsi namie, gersi vaistus, o aš ateisiu dar vakare ir stebėsiu. Jeigu kaip, tai gali tekti ir į ligoninę.
- Tik ne į ligoninę, - prieštaravo iš lovos Kostas.
- Matysim, dabar tik gulėti ir kuo mažiau judėti. Griežtai, jokiu būdu, net ir savo reikalu, nelipt iš lovos. Gert galima kiek nori, valgyt skystos košės ir dar išrašysiu vaistų, - daktaras kreipėsi į Onutę. - Turėdamas tokią šaunią slaugę, ilgai nesirgsi, - Kostui padrąsinančiai nusišypsojo daktars ir išėjo.
  Onutei ir čia nebėda. Išslaugius net dvejis metus dėdienę, ji turi patirties. Nebepareina nė namo - dieną naktį slaugo ligonį, tik bėda, kad jis beveik nesitaiso. Per visą savaitę nekrenta karštis, kliedėdamas blaškosi lovoje, murma nesuprantamus žodžius arba išpiltas prakaito trumpam užmiega ir pabudęs vėl ima blaškytis.
Daktaras susirūpinęs, nekalbus, nusiramino, kai Kostas ėmė smarkiai prakaituoti.
- Na, dabar tur būt apsieisim ir be ligoninės, - pasakė kartą jis Onutei. - Liga po truputį traukiasi, savaitė kita ir bus sveikas. Tik reiks labai žiūrėt, kad neatkristų. Dabar viskas priklausys nuo slaugymo. Gerti tik šiltą arbatą, stipraus maisto negalima. Labai svarbu, kad per anksti neišliptų iš lovos, kad ir kaip veržtųsi. Kuo ilgiau pagulės, tuo geriau. Aš pats pasakysiu, kada bus galima vaikščioti. O dabar dažnai rytą vakarą matuokit temperatūrą ir dažnai keiskite baltinius. Dabar aš jau lankysiu rečiau.
  Tik po trijų savaičių Kostas pakilo iš lovos ir dar po dviejų savaičių atsistojo už prekystalio. Pusdienį pasistumdęs grįžo namo pavargęs, išprakaitavęs ir atsigulė. Atsikėlė numigęs porą valandų, pailsėjęs, jautėsi gerai, užkando ir kaip tik tuo metu atėjo zakristijono Zoselė. Porą kartų ir anksčiau buvo atėjusi, bet kai Kostas buvo tokios būklės ir negalėjo su juo susišnekėti, tai, truputį pasėdėjus,  išeidavo, o dabar, sužinojusi kad jis vaikšto, atėjo dar kartą aplankyti. Atnešė pyrago, vaisių, medaus.  Kostas paprašė, kad Onutė užkaistų arbatos, pats atkimšo butelį vyno. Jie ilgai sėdėjo svetainėje, gurgšnojo vyną, gėrė arbatą, šnekučiavo ir juokėsi. Išlydėdamas viešnią Kostas padėkojo už aplankymą, pabučiavo į ranką, o Zoselė pakvietė jį sekmadienį pietums.
- Nežinau, ar galėsiu. Dar ne kaip jaučiuosi, bet už kvietimą labai ačiū, - dėkojo Kostas
- Na, papietausim kartu, kai jums bus geriau, - neprieštaravo panelė, - greičiau sveikit ir nepamirškit mūsų, - dar pridūrė ir išėjo.
- Tokia daili su įsmaugta per liemenį ir pūstom rankovėlėm suknele, su žėrinčiu vėriniu ir auksiniais žiedais ant pirštų panelė Zosė atrodė panaši į Kauno ponią. Kitos tokios nėra visame miestelyje. Amžiną atilsį Aldona buvo gražesnė, bet ir ta nebloga. Visai tinka į porą Kostui, - gerai nužiūrėjusi įvertino Onutė. - Gal dabar po tokios sunkios ligos likęs gyvas suprato, ką reiškia gyventi vienam ir sugalvos ženytis? Taip ilgai meiliai šnekėjosi, matyt meilė dar nenutrūkusi...