Davatkėlė (tęsinys)

Onutė antradienį, kaip ir buvo žadėjusi, prieš aštuonias ir vėl pas krautuvininką Kostą. Be reikalo baiminosi. Kambariuose ne taip ir baisu, tik stalas apkrautas nešvariais indais, primintos grindys. Kostas jau apsirengęs ir pasikvėpinęs, segasi ant riešo laikrodį, o pamatęs Onutę apsidžiaugė.
- Nepamiršai? - šypsosi jis. - O čia kas? - pamatė jis rankoje krepšelį.
- Atnešiau jums paragauti mūsų kriaušių. Jau visai skanios, - padavė jam krepšelį su kriaušėmis. - Kai nebus žmonių krautuvėje, galėsit suvalgyt vieną kitą iki pietų.
- Mielai suvalgysiu. Jau ir dabar paimsiu vieną.
- Valgykit, nuplautos.
- Jau ir nuplovei? Pietums nieko negamink, - dar pasakė kramtydamas kriaušę, - rūsyje rasi likučių nuo sekmadienio. Juos ir suvalgysim.
  Onutė suplovė indus, sudėjo į bufetą, sutvarkė kambarius ir nuėjo į rūsį.  Nieko sau likučiai... Beveik pusė bekono kumpio, pora rinkių rūkytos dešros, „salcisonas“, tik pradėtas sūris su kmynais bei sviestas.
- Šitiek gėrybių, - stebėjosi Onutė, - matyt iš kaimo atvežė užkandžiams ir nepagailėjo.
Onutė atsinešė dalį maisto iš rūsio, paruošė stalą, užkaitė arbatą. Dar yra laiko. Žvilgterėjo pro langą. Kieme kaip stovėta arklių, taip ir palikta prišiukšlinta, pribarstyta šieno, šiaudų, kažkokių popiergalių. Paėmusi šluotą, pašlavė kiemą. Kaip tik tuo metu  atėjo iš krautuvės Kostas.
- Ir kiemas neliko nepastebėtas, - stebėjosi jis, - ačiū tau, Onute. Nei sakyt nereikėjo.
- Buvo dar laiko, tai ir pašlaviau.
- Ir kambaryje viskas net blizga, - grožėjosi įėjęs, - kada ir suspėjai?
- Už tai po pietų galėsiu eiti namo? Ar ne?
- Dar tiek visko radai rūsyje, stebėjosi Kostas nužvelgęs paruoštą stalą.
- Gal arbatos įpilt? Užviriau.
- Nereikia, - papurtė jis galvą. - Man atrodo, kad rasiu ką nors geresnio, - ir jis, pakabinęs švarką ant kėdės atramos, iš bufeto paėmė grafiną vyno ir dvi taureles grįžo prie stalo.
- Šiandien vietoj arbatos gersime vyną, o arbatą paliksim rytdienai, -pasakė statydamas taureles ir vyną ant stalo. - Ne po daug, po stiklelį, dėl apetito.
- Pasidarbavus ir be vyno geras apetitas, - pastebėjo Onutė.
- Nepasakyčiau to apie save. Tu iki pietų antai kiek visko padarei, o aš tik knygą skaičiau ir tavo kriaušes valgiau, - ir jis pripylė taureles. - Į sveikatą, - pakėlė jis savo taurelę, - Onute, pakelk ir tu savąją, kad galėtume susidaužti. Na, o dabar iki dugno, - paragino Kostas. Onutė sriubtelėjo truputį ir pastatė atgal.
- Ar vynas neskanus? - neva susirūpino jis. - Tuojau pasižiūrėsiu, kodėl Onutė negeria. Negi būtų toks prastas. Vakar gėrėm, lyg ir nieko buvo... - ir Kostas išgėrė savają.
- Aš ne dėl to, kad neskanus. Aš tik bijau daug gerti, - teisinosi mergaitė.
- O kodėl?
- Kad nepasigerčiau.
- Na, daug, aišku, mes negersim. Negersim tiek, kad pasigertume, bet vieną ar dvi taureles reikia. Nuo tiek nepasigersi, bus tik truputį linksmiau.
- Man ir taip linksma, - Onutė ir vėl sriubtelėjo.
  Kol Onutė išgėrė vieną, Kostas išmetė dvi ir pripildė trečią. Sublizgėjo akys, užraudo skruostai. Jis tikrai pasidarė linksmas, juokavo, šypsojosi ir nenuleido akių nuo Onutės. Kai tik ji išgėrė savo vyną, jis kaip mat pripildė trečią.
- O dabar galima ir užvalgyti, - jis pats valgė ir Onutę ragino. - Jei nenori gerti, tai nors valgyk. Prie vyno toks užkandis, žinoma, nelabai tinka, bet kad nieko nėra geriau. - Bet palauk, - staiga prisiminė, - atidaryk viršutinį stalčių, ten turėtų būti saldainių. Kaip iš karto nepagalvojau?
  Radusi saldainių dėžutę, Onutė ją atidarė ir, padariusi vietos ant stalo, padėjo ją prieš Kostą.
- O dabar dar po vieną prie naujos užkandos, - jis ir vėl išgėrė savo taurelę, o Onutė tik sriubtelėjo ir neraginama paėmė saldainį.
- Girdėjau, kaip sekmadienį linksminotės. Tur būt buvo labai smagu? - tarp kitko paklausė Onutė, kramtydama saldainį. Kostas ne juokais išsigando.
- Net pas tave girdėjosi?
- Ne, - nuramino, - vaikščiojom po miestelį, o jūsų langai atviri, - paaiškino ji. - O kas čia blogo?
- Nenoriu kalbų. Man ir pačiam nepatinka triukšmingi pobūviai. Man dėl to buvo nelabai smagu. Geriau patinka svečiuotis, negu būti šeimininku, o ypač, kai tiek daug svečių. Visai kas kita mažoj draugijoj gražiai, kultūringai praleisti laiką. Gera atsipalaiduot be triukšmo, dainų, šauksmų ir šurmulio. Na, o ką tu veikei per tas dienas?
- Sekmadienis man nebuvo kuo tai ypatingas. Buvau bažnyčioje, vaikščiojau po miestelį, - Onutė, išgėrusi vyno buvo drąsesnė, - o paskui mokiausi šokti.
- Ką, ką? Ar dar iki šiol dar nemoki šokti?
- Nemoku, - lyg nusikaltusi nuleido galvą.
- Ir kas gi tave mokė?
- Kazys, - nepakeldama galvos atsakė ji.
- Tenka pripažint, kad mokytoją turėjai neprastą. Na, gal jau išmokai?
- Kazys sako, kad taip, bet aš nežinau, kaip būtų prie muzikos.
  Kažką sugalvojęs, pakilo plačiai šypsodamasis Kostas ir paklausė:
- Tai gal pabandom prie muzikos? Pažiūrėsim, kaip tau pavyko...
Onutei dar nespėjus susivokti, jis pakilo, nuėjo į kambarį, atidarė patefono dėžutę ir, neilgai ieškojęs uždėjo plokštelę.
- Onyte, einam su manim pašokti... - netikėtai per visus kambarius pasklido linksmos dainelės posmai, - visokių šokių gali greit išmokti, jei titai paklausysi manęs...
  Išgirdusi iš patefono savo vardą, Onutė suglumo, o išklausiusi visą dainą iki galo, ėmė juoktis.
- Ar tai tas ponas norėtų su manim pašokti? - pro juokus vos ištarė ji, - ir dar visokių šokių žadėjo išmokint?
- Tas ponas tegu sau dainuoja, o šoksim mudu. Ką pabandysim? Ar polką, ar valsą?
- Polkos mes dar nebandėme.  Kazys sakė, kad kitą kartą. Mokėmės tik valsą.
- Tada pašoksim valsą.
  Kai pasigirdo Štrauso valso melodija, Kostas atėjo prie Onutės ir galantiškai nusilenkė:
- Ar galiu jus pakviesti?
Onutė nelabai suprato, ar čia kalbama rimtai, ar juokais, bet lyg nujausdama kokį pavojų, pasitraukė atbula.
- Ne, ne aš dar nemoku, nemoku prie muzikos. Aš tik žinau viens du, viens du, o muzikoje to nėra.
- Žinok, kad visa muzika iš to ir susideda, - bandė aiškinti Kostas juokdamasis. Grįžo prie patefono ir apvertė plokštelę, po to atėjo ir atsisėdo už stalo.
- Štai iki ko prisigyvenau... Atėjo laikas, kai jaunos panelės nebenori su manimi šokti. Kas galėjo pagalvot? - ir jis prisipylė taurelę vyno.
Onutei pagailo Kosto.
- Tai visai ne dėl to, kad nenoriu. Jei tik mokėčiau, tai labai norėčiau šokti su jumis.
- Onute, Onute, kaip gerai, kad tu čia. Be tavęs aš pražuvęs, - muzikai grojant jo balsas skambėjo jausmingai ir įtikinamai. - Ateinu iš krautuvės - pietūs ant stalo, visur švaru, gražu, blizga, namai pilni šilumos ir jaukumo. Kai aš vienas - iš visų kampų tik liūdni prisiminimai, nemielas darosi gyvenimas. Po šiai dienai negaliu pamiršti Aldutės... - prie neišgerto vyno taurės parėmęs ranka galvą, susimąstė Kostas. Gyvenom laimingai, o kiek mes šokom...
- Užjaučiu, bet niekuo negaliu padėti. Jeigu jums patinka mano darbas, aš dažniau galiu ateiti ir už tai nieko nereikės mokėti. Man nieko nereiškia išplaut grindis, sutvarkyti kambarius, jei nuo to jums malonu.
Kostas pakėlė galvą ir maloniai nusišypsojo.
- Kokia tu gera ir miela. O gal padarom šitaip, - staiga atgijo, - jei tu gali ateit ir dažniau, tai iš vis ateik pas mane už šeimininkę. Suderam gerą algą, aš viską pristatysiu ir šeimininkausi, kaip savo namuose. Ar gerai?
- Niekur aš neisiu, turiu savo namus, - lyg pabudo Onutė. Ji prisiminė Kauną. Vėl tarsi slaugymas ir prisirišimas. Jei tik pagloboti, tai tik savo noru. Kada gali - atėjai, kada negali - ne.  Imdamas algą jau turi būt geras, nori nenori, o turi būti. Kada gi ji išnešios tas savo sukneles, kada susitiks su Kaziu? Reikia dar šokt išmokti, tada gal ir į gegužinę, pažiūrėt, kaip jaunimas linksminasi. Ne, ne jokiu būdu.
- Nebūtinai, kad čia gyventum. Tiesa, kad turi savus namus ir gyvenk ten, - vėl ramiau pasidarė Onutei, - ateitum kasdien, sutvarkytum, išvirtum. Vesti aš dar nesiruošiu, o toliau taip stumdytis vienam, tiesiog pagrįso. Kai tu čia, aš ne vienas, užsimirštu, atrodo, kad viskas tebėra, kaip buvo, bet kai tu išeini, vėl aš vienišas. Norėčiau tave dažnai matyti. Turiu neblogą verslą, neblogas pajamas. Padėk tu man ir aš tau galėsiu padėti. Vienas kitam pagelbėdami, galėtume visai draugiškai gyventi.