Šuo žmogaus veidu

lakiojo, kaip Darius ir Girėnas,
nė grašio nevertas, žemiausios prabos,
tačiau užgrūdintas tvirtai šliaužė.

kad įkąstų į kulną.

pakalnėje nukrito kaip aitvaras,
šeimininką pametęs. siūlų trupiniais
pažymėjęs kelią,

kad grįžtų namo.

įmečiau grąžą žmogystai su fleita
kreivoj senamiesčio gatvėj,
ir gražinau šunį žmogaus veidu
į gyvenimą.