Davatkėlė... (tęsinys)

Išvažiavo Onutė laikinai, o išbuvo du metus. Namo parvažiavo tik dėdienei numirus.
  Po laidotuvių teta rengėsi parduot paveldėtą namą ir kraustė pas save į namus dėdienės paliktus baldus, puodus ir šiaip vertingesnius daiktus, o Onutei leido pasiimti visus dėdienės drabužius, patalynę, užuolaidas nuo langų, vasarinę ir žieminę avalynę ir visus tokius daiktus, kurie galėjo tilpti į lagaminus. Susidarė du didžiuliai lagaminai visokių gėrybių.
  Amžiną jai atilsį dėdienė buvo pradžios mokyklos mokytoja. Kol buvo sveika, gražiai rengdavosi ir dabar liko pilna spinta mažai dėvėtų suknelių, o taip pat žiemos ir rudens sezonui skirtų apdarų. Tiek visko daug, kad Onutė norėtų kai ką ir palikti, bet teta kiek rasdama vietos vis kemša, bruka, keliais pamygdama lagamino šonus.
  - Paimk, vaikeli, tau pravers, o čia tai viskas nueis niekais. Nemadingų suknelių mano Elenutė nenešios.
  Pati teta palydėjo Onutę iki namų. Ilga kelionė, dar gi ir su persėdimu. Negali žinoti, kas gali atsitikti. Kad kas neapvogtų mergaitės, nes vežėsi ne tik drabužių, bet ir nemažai pinigų. Per tuos dvejis metus susidarė visai nemaža suma.
  Teta jos nenuskriaudė. Už slaugymą mokėjo taip kaip vienuolei. Taip kaip ir buvo žadėjusi, išleisdavo ir į bažnyčią, ir į miestą pasižvalgyti. Kiek tik kartų Elenutė ėjo į kiną, tai Onutės nepalikdavo. Eidama į kiną, Onutė vilkdavosi jos suknelėmis, su kuriomis ji atrodė labai gražiai. Gatvėje į ją žvilgčiojo sutikti vyrai. Nuo tų žvilgsnių jos širdį užliedavo šiluma, ji rausdavo ir nuleisdavo žemyn akis.
  - O jeigu dar kada nueitum į šokius, kavalierių neatsigintum, - juokėsi Elenutė.
  Prisižiūrėjus miesto gyvenimo ir kinuose meilės istorijų, matydama kaip ji gražiai atrodo veidrodyje su Elenutės suknelėmis, Onutė ėmė gailėtis savęs.
    „ Kas iš to. Juk parvažiavus namo vistiek negalėsiu nešiot tų dėdienės grožybių, be reikalo tik vežuosi namo. Namie vėl reikės vilktis tą savo rudąją suknią ir tas visas gražumas, kur dabar vežuosi lagaminuose ne man“.
    Bet kodėl gi?  Ji dar tokia jauna, o visi jauni linksminasi, myli. Juk ji pati užsidėjo sau tokį įžadą. Dabar ji turi iš ko gyventi, turi pinigų, turi kuo apsirengti, kodėl ir jai nepasilinksminti, nepasidžiaugti gyvenimu. Ji irgi gali sutikti savo meilę, be to ir ji pati tikriausiai mokėtų gražiai ir tikrai mylėti. Taip kaip kine... „Juk mylėti Dievas nedraudžia, tik kodėl mylėti reikia jį vieną? Ar ne vis tas pats, ką mylėt? “ Ji ir toliau galėtų mylėti Dievą, bet norėtų mylėt ir Kazį. Jis toks gražus, linksmas, taip gražiai dainuoja toj savo kalvėj, nors jis tik šaiposi iš jos. Bet palauk, kai tik jis pamatys Onelę pasirėdžiusią gražiom suknelėm ir apsiavusią bateliais ant aukštų kulniukų... Iš karto ji net nemokėjo vaikščioti, bet jau daug kartų avėjo ir dabar jau moka visai taip, kaip ir Elenutė.  „Kažin ką pasakys vyresnieji, kai pamatys mane taip pasipuošusią. Bet tegu sau sako, ką nori. Mylėjau Dievą, dabar mylėsiu Kazį. Juk vyrą mylėti irgi ne nuodėmė... “
  Ką pirmiausia sugalvojo Onutė grįžusi iš Kauno, tai pasigražint svo namus. Kaune ji gyveno gražiame erdviame name su dideliais langais, aukštomis lubomis. Visur buvo gražu, švaru, šviesu, o kai grįžo, tas jos butelis pasirodė tamsus ir liūdnas. Sienos balintos kalkėmis buvo jau apsilupusios, grindys virtuvėje supleišėjusios, kampe didžiulė duonkepė krosnis aprūkusi, langai nevalyti, užgargėję
  - Padarysiu taip, kaip pas amžiną atilsį dėdienę. Išdažysiu grindis geltonai, langus, duris - baltai. Virtuvę galima ir kalkėmis nutepti, bet viską iš naujo. Kambario sienas išklijuosiu popieriais su rožėmis, o ant langų pakabinsiu užuolaidas. Juk parsivežiau. Niekas miestelyje tokių neturi. Tik pas krautuvininką ir klebonijoje mačiau.
  Tų pinigų, kur atsivežė iš Kauno nereikėjo net pajudinti. Remontui užteko tų, kuriuos atsiėmė už kalvės ir buto nuomą. Pasamdytas meistras greitai viską padarė. Vasara karšta, lauke sausa, langai ir durys atviros - kaip mat viskas išdžiuvo, galima baigt ir po vidų tvarkytis. Patiesė dar motinos austus takus, pašlavė kiemą. Apsirengusi lengva vasariška šviesia suknele, nuogu kaklu, trumpom rankovėlėm Onutė nuolat bėgiojo prie šulinio vandens, o Kazys, kai tik ją pamato lauke, meta darbą sekioja akimis ir stebisi:
  - Negi čia ta pati davatkėlė, kuri prieš porą metų išvažiavo į Kauną? Kaip vikriai ji sukiojasi po kiemą, kokios gražios baltos blauzdos ir apvalios nuogos rankos... Ant galvos plonytė balta skarelė surišta ne po smakru, bet už galvos, taip mergiškai, prilaiko krintančius ant kaktos storus rusvus plaukus. Tiesiog akių negali atitraukti.
  Pas Onutę namuose viskas tvarkoje, bet iki pabaigos dar toli. Reikia šį bei tą ant sienų pakabint, bet jai nesiseka taip aukštai įkalt vinį ir ji tuoj šaukiasi pagalbos:
  - Kaziuk, ar negalėtum kambaryje į sieną įkalt keletą vinių? Aš nepasiekiu.
  Kazys mielai sutinka. Prie šulinio „rėčkoje“ nusimazgoja rankas ir, atėjęs į priemenę, praveria duris į vidų. Jis tiesiog negali atsistebėti. Nuo grindų lyg saulė šviečia, ant sienų - gėlės žydi. Lubos, langai, durys baltos kaip zakristijoje. Priemenėje prie slenksčio palikęs batus, jis įžengė pagaliau į virtuvę, bet nedrįso eiti toliau.
  - Kaip čia pas tave gražu, - stebisi nesitraukdamas nuo durųKazys, kaip bažnyčioj.
  - Koks čia gražumas. Kambariukai maži, lubos žemos, langeliai nedideli... Bet nieko nepadarysi. Man ir taip gerai.
  - Prisižiūrėjai mieste ir čia nori taip gyventi? Nepatinka kaimiškai?
  - Dariau, kad būtų lengviau. Nebereikės grindų su šluotražiu šveisti. Pašluostai drėgnu skuduru ir tvarka. Einam toliau, negi taip ir stovėsi prie durų?
  - Žinoma, ir stovėsiu, negi gali eit, kai toks paišinas.  Dar kur prisiliesiu, ištepsiu, - griežtai atsisakė Kazys. - Geriau padarom taip: aš grįžtu į kalvę, baigsiu pradėtą darbą. Pasistengsiu, kaip greičiau. Tada pareisiu namo, nusiprausiu, persirengsiu ir ateisiu.. Vakaras dar toli, ilgai šviesu. Kol sutems, padarysiu viską, ką reikės.
  - Jeigu taip nori, tai man vis tiek. Kada galėsi, tada padėsi. Gerai, kad neatsisakai.