Tėvas Maris* 8

Kai iš šventoriaus prieigų tvirta policininko ranka išvedė Aldoną, Maris atatupstas grįžo prie puvėsiais dvelkiančios pakylos, nuo kurios buvo neseniai liuoktelėjęs link gyvatės. Jo galvoje sukosi milijonai minčių, tačiau nei viena netiko mišioms tęsti. Visgi jis privalėjo nenutraukti pamaldų, nes nenorėjo nuvilti savo parapijiečių, kurių akyse, jis taip jautė, jau buvo bepradedąs užsitarnauti šiokią tokią pagarbą (nors ir tokiomis žiauriomis aplinkybėmis). Jei dabar nutrauktų mišias, ji turėtų pradėti byrėti, o tada ir Kazelio mirtis taptų ganėtinai beprasmiška. Jaunas klebonas, žinoma, to nenorėjo, tačiau ką pasakyti? Nuo ko pradėti? Nėra nuo ko ir netgi negali būti.

    Maris ramiu žingsniu grįžo prie aukščiausio taško bažnyčioje, pažvelgė į susirinkusiuosius ir nevalingai krenkštelėjo. Aplinkui viskas ir visi skendėjo niūrioje tyloje, kuri įsivyravo po didelio šiurenimo ir sukinėjimųsi. Kunigas sukaupė visas dar turimas ramybės atsargas krūtinėje ir prašneko:
-  Eikite su Dievo ramybe, - sunkiai atsiduso ir laikė iškeltas rankas į žmones, kol visi išgūžėjo pro siauras medines duris. Tačiau jis nejautė nė lašo pagiežos iš išeinančių. Tikriausiai jie puikiai suprato, kad jaunam klebonui per sunku kalbėti apie mylimą savo, jų visų, mažąjį Kazelį.

    Išėjus paskutiniajai moterėlei, jis paskui save užvėrė duris ir įkvėpė šaltoko vėjo pūstelėjimo. Didžiuliai laiptai, kurie visiškai nederėjo su sukrypusia bažnyčia, jį be galo viliojo prigulti. Šiurenantys aplink kojas pageltę lapai bandė jį pakelti. Tą akimirką Maris tik to ir norėjo. Jis trokšte troško pakilti nuo šio sutvinkusio miestelio ir nusklęsti, kur ramu. Tačiau nieko panašaus iš tikrųjų jam tie čežantys lapai nežadėjo, todėl liūdnas prisėdo ant marmuro. Per ploną mantijos medžiagą staigiai it vėjas per visą jo kūną nubildėjo šaltis. Sustojęs prie strėnų, lyg per jėgą paguldė Marį skersai kietų ir drėgnų pakopų. Jausmas buvo neapsakomai keistas, gaivinantis mirtį primenančiu kvapu.

    Dar trys tulpės prie mano šono, ir aš būsiu pakeliui pas Kazelį, - pašnabždėjo sau klebonas. - Būsiu ramybėje ir klausysiuosi su savo berniuku angelų grojamos muzikos. Būsim ten tik dviese. Štai, kur tikrasis mano rojus. Bet kaip mano žmonės? – staiga jam toptelėjo skaudi mintis. – Kaip visi kiti mano vaikeliai? Ne, dar negaliu, dar  nenoriu pas Dievą, dar ne dabar. Visi šio miesto kvaileliai turi turėti nors vieną, nors vieną bent jau skaityti mokantį, šviesesnį žmogų. Kas tiems žiopleliams laikraštį apžvelgs, kas jiems sukurs gražesnį ir jaukesnį kampelį? Niekas, Dieve, tu puikiai tai žinai... ir aš žinau. Visi tai žinome. Tik niekam tai neaišku iki galo. Ar toli man dar eiti? – taip Mariui besvarstant, staiga jis pajautė ryškią šviesą, krintančią į akis iš aukštybės. Šilta, blyksinti švieselė skleidėsi ir augo sekundėmis, net sekundžių dalimis. Kunigą apėmė neapsakomas šventumas, begalinė ramybė, sušildžiusi marmurą po jo sulinkusia nugara. Jis stengėsi kuo lėčiau atsimerkti ir atsiduoti palaimingai šviesai.

    - Juk sakiau, kad jis gyvas, - suriko žibintuvėliu Mariui į veidą švietęs Antanėlis ir tą pačią sekundę nubėgo su draugais.
-  Velniūkščiai jūs nelaimingi! – pavymui pagrūmojo sėdėdamas ant laiptų klebonas. – Jūs dar man pakliūsit! – tačiau greitai suprato šventas tėvelis, kad niekus tauškia: juk nebesugrįš tie Kelmelių berniūkščiai, ir nusišypsojo. Jis visgi pajautė Dievo ženklą, jo ranką, laiminančią kunigo buvimą žemėje. Tačiau kad ir ką jis bejautė, gulėti ant šaltų laiptų rudenio vakarą nebesinorėjo. Nors ir „Dievo šviesos“ ką tik paliestas, bet visgi jautėsi esąs šalto oro pažeidžiamas. Atvėrė sukrypusias duris ir įžengė į tą savo tvirtovę, kurios niekas kitas taip nebūtų pavadinęs.

    Atsiklaupė vienas priešais „popierinį“ altorėlį ant supuvusios pakylos ir pradėjo melstis. Jaunasis klebonas, o dabar jau visų gerbiamas ir mylimas šventasis tėvas, meldėsi už Kazelio sielą, kuri buvo vienintelė gyva, nuoširdi ir mylinti. Jis jos pasiilgs, dažnai naktimis prisimins.

    -  Aš jai atleidžiu, Dieve, atleidžiu sužvėrėjusiai motinai, kad jos, kad mūsų visų, sūnus galėtų ilsėtis ramus. Su meile.