***

Per didelį, nepaliestą žmogaus akies,
Per sprindį, nuo everesto ligi debesies
Trini mėlynę ant pavargusio peties,
Su ubago tarba palikusia iš praeities.

Buvai nemylimas, o gal nepatrauklus,
Buvai stiprus kaip pienės pūkas,
Vis šaukdavai – pats sau gražus!
O žodžiai dingdavo kaip baltas rūkas

Kas per  garsai sklinda iš tavų ausų
Kodėl ganduose jas vadina stebuklingom?
Kieno svajonę pavogei vadindamas save medžiu
Ir kiek žudei spalvų prieš tapdamas galingu?

Keliauti pakilai, šviesos tamsoj neradęs,
Balsu lyg prisukta spyruoklė apginkluotas
Žengi į tamsų horizontą  nieko nepamatęs
Širdy giliai tikies, kad tavo kančios apdainuotos.