Tėvas Maris*** *** *

- Vargu, ar kas nors šiandien ateis Dievo žodžio paklausyti, kai aplinkui vyksta tokia neteisybė. Aš ir pats nenoriu to žodžio skleisti, – mąstė atsirėmęs ant sulenktų rankų Maris, vis dvejodamas, ar verta užeiti į bažnytėlės vidų ir lipti ant pakylos. – Baisu rizikuoti. Ta pakyla nėra tokia patvari, kokia buvo vos ją sukalus. Tada bijojau tik išlindusios vinies, kuri siūlė save pradurti padui. Bet ta baimė greitai dingo, kai nuo lietaus esantys rūdys jas surietė. - Dabar pakyla visiškai supuvusi, bijau, kad lūš, - pats iš savęs nusijuokė kunigas ir nupėdino į kambarėlį išjungti skambančio varpeliu žadintuvo.
Maris pasiėmė nuo stalo švariai nuvalytus batus ir, pasitaisęs sau visai pritinkančią sutaną, pajudėjo prie durų, vedančių tiesiai į bažnytėlės vidų. Mariui niekada nepatiko, kad šios durys išveda tiesiai už galinių klauptų. Tada jis jausdavosi lyg paskutinis, žemiausio lygio „klientas“, įėjęs į šventorių. Tokių niekas nemėgo, o kunigui, kuriam svarbi parapijonių pagarba, tai buvo neatleistina. Kunigas niekada negali klysti. Argi Dievas klysta? Ne. Tai ir jo pasiuntiniai klysti negali. Tačiau šią baimę nugalėjo ir kunigas, kai Kazelis, pamatęs jo nerimą, nesuprato, kodėl klebonas toks suirzęs, ir pasiteiravo to erzelio priežasties. Išgirdęs, kad problema tik tokia, jog ir žvirblelis ją pakeltų lengvai nuo žemės, garsiai nusikvatojo ir tėškė, kad Maris, įeidamas iš už „užkulisių“ kaip tik ir yra verčiausias pagarbos, mat ir pats Jėzus buvo visiškai niekam nepažįstamas, o vėliau pakilo it iš pelenų. Taip ir su klebonu – jis iš tamsos išbrenda pamaldų pradžioje, o paskui vis tiek būna nukryžiuotas pinigų gailinčių miestelėnų.
Po tos „durniuko“ pasakytos frazės Maris didžiavosi savo išėjimu iš tamsos ir tuo, kad turėjo patį protingiausią patarėją, kurio nuomonės niekas niekada neklausė nuo pat jo vaikystės. Prisiminęs šį Kazelio patarimą, Maris pravėrė duris ir didžiai nustebo pamatęs, jog pirmą kartą bažnytėlė buvo pilna. Keli net stovėjo, kad tik galėtų pasimelsti ir paaukoti už mažojo kaimo didvyrio laimę danguje. Visi jautė, kad jam ten bus geriau. – Viešpatie šventas, tikriausiai vaikino mirtis buvo reikalinga auka, jog visi tikintys taptų pamaldesniais. Kazelis tikrai yra tavo antras sūnus. Kitaip ir būti negali, aukščiausiasis, - nudžiugo Maris, tai supratęs.
Perėjęs visą bažnytėlę iš tamsos, jis pagaliau nebejautė paniekos veriamas. Tik šiek tiek pakylėjo savo didžiai nusvirusią galvą iki kol atėjo prie „popierinio“ altoriaus ir kliurksinčios pakylos. Ant jos nelipo, nes žinojo, kad įlūžęs jis per vieną sekundę praras visų atėjusiųjų pagarbą, kad ir kokią mažą beturėjo tą sekundę. Ji buvo lyg vienas kąsnis donos, kuris prarijamas ir kaipmat pamirštamas, todėl didžiai atsisuko į susirinkusiuosius:
-  Garbė Jėzui Kristui!
-  Per amžius Amen! – atsklido vienas balsas iš tylos, kuri supo sėdinčiuosius.
-  Velnias, - tyliai subumbėjo Maris sau į delną, - sumaišiau pasveikinimus. Juk mes dabar nesėdime klausykloje. Išpažįstančiųjų nuodėmes šiandien šiek tiek per daug, švelniai tariant. Bet tiek to, vis tiek čia niekas neatėjo mišių klausyti. Jie nori gilios atgailos Kazeliui, vargšui mūsų gatvių lopytojui. Naujas lopas, kuris jau buvo uždėtas ant kito – tai mūsų visų Kazelio parašas, kurio niekas kitas nemokėjo taip klaikiai, o kartu ir taip meistriškai padėti.
-  Garbė Kristui, kad pasiėmė Kazį į dangų, - atsklido ramus balsas iš kitos salės pusės. Bet kuriuo atveju ta velnio boba jį anksčiau ar vėliau būtų nudobus.
-  Taip, išties, garbė už tai šventiesiems, - pritarė klebonas. – Vis dėlto, Dievas yra šventas, jis žino, ką daro, – Maris apsižvalgė vėl sukeldamas žmonių dėmesį į save tylos minute.
-  Kazys ne to norėjo! – staiga prabilo nuo altoriaus krašto. – Jis man visada sakė, kad bažnyčia yra prasta, kad jai reikia pokyčių, nes aplinkui viskas smirda seniena, padvisusia žuvimi.
-  Taip, jai tikrai reikia remonto, - pasigirdo pagaliau nors vienas pažįstamas balsas, - čia tikrai nėra kuo kvėpuoti.
-  Jis ne apie tai, moteriške, - sudrausmino šalia stovintis vyras, - išklausyk kada nors iki galo.
-  Taip, aš ne apie tai. Ačiū, Drausmantai!
-  Prašom, - patenkintas savimi atsiliepė tas.
-  Tos padvisusios žuvies kvapą skleidžiame mes, tie, kurie jau šitiek metų nesikeičiame ir dar nežinia, kiek reikės, kad pasikeistumėme. Mano, atsiprašau, mūsų berniukas, mūsų visų vaikas, norėjo, kad tarp mūsų bažnyčioje nebebūtų tos tylos, pragaištingo nesusiklausymo, kuris jį visus metus taip be galo slėgdavo. Kartais jis verkdavo ten toli kamputyje, prie durelių, pro kurias taip tyliai ir nepastebimas išeinu kasdien, kad niekas nematytų. Jis bijojo, bijojo tylos, bijojo mūsų, tamsos, sklindančios aplinkui, nes mes tokie tylūs, lyg Dievo nemylėtumėm. Jam norėjosi būti tokiam kaip visi, bet tik ne bažnyčioje. Ar tai ne baisu? Čia jam trūko džiaugsmo, palaimos ir tikrosios meilės vienas kitam. Jis taip norėjo būti tarp džiugiai nusiteikusių, tarp mylinčių ir mylimų, tarp gražiai giedančių. Gaila, kad neleidau jam giedoti, kai jis to norėjo, kai dar galėjau leisti. Tik, deja, jau vėlu. Jis niekada to nesulaukė ir jau niekada nebesulauks. Tačiau mes galime šį tą pakeisti, galime nors danguje leisti mumis džiaugtis mūsų žmogui, kuris labiau nei bet kuris kitas nusipelnė tos begalinės, tos taip trokštamos laimės. Kazys pagaliau būtų laimingas ir bažnyčioje su mumis. Ir čia norėtų būti į visus panašus. Juk tai vieta, kurioje mes visi kartu galime jam nusiųsti laimės akimirką, kuria jis džiaugsis nebe vienas tamsiame kampe, o su visais mumis kartu. Išlaisvinkime tą mažą vyro širdelę, kad brangus Kazelis galėtų būti laimingas, laimingas Dievo akivaizdoje. – Po Mario žodžių stojo tyla. Girdėjosi, kaip plakė jo širdis abiejuose krūtinės pusėse ir pats nebegalėjo to sulaikyti. Tą akimirką jame tukseno dvi širdys.
-  Aš to noriu, noriu mylėti - pasigirdo vienas neramiai ištartas sakinys.
-  Tik tu vienas, Kęstai? Tik vienas nori džiaugtis laime, kurią gauname iš aukščiau? Ir aš noriu, - pasisakė tapęs paprastu dalyviu Maris, - prieš minutę stojusi tyla vyravo ir kerojosi toliau. Atrodė, kad niekam nereikia pokyčių, kurie viską aplinkui taip įstabiai pakeistų. Nejau niekas nebenorėjo, kad Kazelis nors danguje būtų laimingas?
-  O ką jis siūlė? – ataidėjo kitas balsas. – Aš nieko nesuprantu. Paaiškink plačiau, Tėvai.
-  Siūlė keistis! – pilnas gėrio ir džiaugsmo sušuko  Klebonas. Visas geismas atėjo tiesiai iš jo širdies, o gal širdžių, kurios plakė taip, lyg dvigubas maršas skambėtų.
-  Mes nenorim keistis, ir Dievas nenori keistis! - pasigirdo atžagarus balsas iš galo salės.
-  Išmeskit ją iš mano bažnyčios! – suspigo Maris ir pasileido bėgti prie pasirodžiusios moters, kuri įsiręžusi laukė atbėgančio kunigo, kuris savyje turėjo vienintelį ginklą – širdį, meile ir tiesą. Bet Adomas iškišo tvirtą ranką sulaikyti klebono: „Dievas jai atseikės savo“ – pasakė ramiu ir tvirtu balsu miestelio policininkas. Ir priėjęs prie Aldonos tarstelėjo: „Daugiau tu nebebūsi Dievo tarnaitė! ” – išvedęs ją iš bažnyčios už parankės, palydėjo į kapines.