- O nuo trynimo pavasarin įlinkusiais snapais
įkaitę, pakvaišę mes!
Bet, bent jau aš, nustot galiu,
nes
pasaulio krašto aksioma ir ten tokia.
Beprasmiška tau melancholiškai tolyn žiūrėt.
<... >
Dabar aš matau tik tave,
o tu vėl mane.
Tu esi aš
ir aš tavim jau nebetapsiu.


Arfa
