Ten už upės (tęsinys)

Pavasarį grįžo beveik metus kalėjime sėdėję komjaunuoliai. Ne visi. Kai kurie atgavę laisvę miestelyje nepasirodė.   Vieni prisiglaudė pas toliau gyvenančius gimines, kiti pasitraukė į kaimyninę Latviją ir ten rado prieglobstį fabrikuose. Tuos, kurie grįžo į miestelį arba į artimesnius kaimus, už kelių menesių iš naujo surinko, vėl surikiavo į koloną, išvarė į geležinkelio stotį ir traukiniu išvežė dabar jau į Vokietiją darbams. Ieva ir šį kartą liko namuose. Ją vis dar globoja Voldemaras.
  Jis čia pats didžiausias viršininkas, vokiečių patikėtinis, jam suteiktos visos galios. Kaip jis pasakys - taip ir bus. Kartu su vokiečiais jis lankosi ūkininkų sodybose, surenka duokles lašiniais, sviestu, kiaušiniais, vištomis, prižiūri, kad laiku būt surinktos piliavos grūdais.
Darbų nuveikta nemažai. Nebėra žydų, išvalytas valsčius nuo raudonųjų pakalikų, Vokietijai pristatytas reikiamas limitas darbo rankų. Voldemaras jei ne vokiečių kariškių draugijoje, tai su savo šauliais arba su savo kolegomis baltaraiščiais. Visi jie ten lošia kortomis, žaidžia šachmatais dykinėja, o namuose lauko darbus dirba belaisviai.
Ir ne vien tik pas Voldemaro tėvus. Beveik visų baltaraiščių ūkiuose dirba belaisviai, ne tik laukuose. Yra nusimanančių ir apie statybas, yra gerų mūrininkų, stalių. Visiems atsiranda darbų vienkiemiuose. Gali gaut belaisvį darbams, tik reikia įrodyti, kad esi kuo nors nusipelnęs vokiečiams, o dar geriau, kad esi nukentėjęs nuo rusų. Apie tai iš patikimų šaltinių sužino Voldemaras ir skiria ar vieną, ar du žmones pagal savo nuožiūrą.
Jis nuolatos ulioja ir dainuoja kaimuose, kur niekada netrūksta merginų ir pyksta pats ant savęs, kad iš šitiek sutiktų mergaičių negali išsirinkti tokios, kuri padėtų jam užmiršti Ievą. Voldemaras vis dar ją myli, dažnai lanko, bet susitikęs negali iškęsti jai neįgėlęs arba kaip nors kitaip jos neįskaudinęs. Kai nemato, jį traukia susitikti, atrodo, kad jau viską užmiršo, atleido, bet kai susitinka, jam vėl užverda kraujas. Jaučiasi išduotas, pažemintas, iškeistas į kažkokį tai suskelį, bolševikėlį, nors jo jau nebėra. Pačiom pirmom kulkom  „atsiskaitė“ su  prokuroru Vincu ir užvertė jį šilelio smėliu kartu su žydais. Tada Voldemaras darosi šiurkštus ir žiaurus. Apsisukęs gailisi, sau priekaištauja, prisiekia, kad daugiau taip nesielgs. Juk po teisybei Ieva niekuo dėta. Jis pats kaltas, kad laiku neatskleidė jai savo jausmų. Tik svajojo, laukė, kol ji baigs gimnaziją... O gal tiesiog nepasitikėjo savimi? Nors šito dabar jis nenori prisipažinti.
Tuojau po to, kai buvo išvežti komjaunuoliai į Vokeitiją, Voldemaras su Ieva turėjo labai rimtą pokalbį:
- Tu net neįsivaizduoji, mergaite, kiek man kainuoja tokia globa tau. Viskas ne taip paprasta. Man prikaišioja, kritikuoja, šaiposi. Yra net skundų vyresnybei, kad ta ar ta išvežta niekuo dėta, o komjaunuolė, dar net komjaunimo sekretorė palikta. Tiesą sakant, aš net esu pasižadėjęs tave perauklėti. Štai kokia man patikėta atsakomybė. Ar ne laikas būtų pagaliau įrodyti, kad jau pakeitei pažiūras, kad susipratai, kad labai gailiesi padariusi klaidą, pripažįsti savo kaltę? Būdama tokia jauna, gerai neapgalvojusi pasidavei raudonųjų propogandistų įtakai ir dabar norėtumei tą klaidą atitaisyti. Labai visų atsiprašai ir nori atsidavusiai dirbti tėvynės labui. Štai tokiais ar panašiais žodžiais tu parašai prašymą vietinio šaulių būrio vadui, tai yra man ir prašai priimt į šaulių būrio gretas, kadangi nematai kitų būdų kaip padėt savo tėvynei ir vokiečių išvaduotojų Reichui.
  Ievai šitas pasiūlymas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.   Nieko nesuvokdama ji tik nuleido galvą, bet Voldemaras, matydamas kaip ji suglumo, ėmė ją raminti.
- Tu nebijok. Aš rekomenduosiu, užtarsiu ir tave priims. Šiaip užtektų ir mano vieno sprendimo, bet suprask pati, čia ne tas atvejis...   Pas mus būryje yra trys merginos, būsi ketvirta. Susipažinsit, susidraugausit, būsit būrio draugės. Jos tave supažindins su įstatais, apmokins, kaip suteikti medicininę pagalbą sužeistiesiems, taip pat, kaip naudotis ginklu.   Vyks kariniai apmokymai, šaudymo pratybos, ekskursijos į kitų valsčių būrius, vyks varžybos tarp būrių įvairiose srityse. Bus smagu. Nebereikės liūdėt vienai užsidariusiai namuose. Išeisi vėl į platų, šviesų gyvenimą. Būsi lygi su visais, bus atstatyta tavo kaip Lietuvos pilietės garbė. Tai viskas, kuo aš galiu tau padėti.   Aš ir pats ne kažkoks visagalis, ne viską ir aš galiu. Suprask, kad visą laiką taip tęstis negali. Atmink, kad gali iškilti dar daug tau nemalonių klausimų. Vis dar tebevyksta valymas. Kad ne čia, tai ten, kad ne tame, tai kitame valsčiuje dar slapstosi pavieniai raudonieji elementai. Galimas daiktas, kad jie ieškos ryšio tarp laisvai gyvenenčių bendraminčių. Tu turi man asmeniškai prisiekti, kad atsiriboji nuo šito viso brudo. Siūlydamas tokią išeitį aš ir pats nemažai rizikuoju, bet aš tave myliu ir pasitikiu. Apsaugok, Viešpatie, jei kas nors tokio priešiško iš tavo pusės, savo rankomis nudėsiu ir pats nusišausiu.
Ieva nė kiek nepamaloninta, ji tiesiog įvaryta į kampą. Po šiai dienai graužiasi prisiminusi, kad taip lengvabūdiškai sukvailiojo, stodama į komjaunimą. Dabar gi panašiais įkalbinėjimais jai siūloma kita organizacija. Skirtumas tik toks, kad tada ji buvo laisva ir galėjo elgtis, kaip tinkama, o dabar nuo daug ko priklausoma. Neturi pasirinkimo ir privalo priimti pasiūlymą kaip didžiulę jai teikiamą malonę.