Apgavystės

Mirties laikrodžius atgal pasukim
Sulig pat aušros pradžia.
Tegul savo menėse suklupus
Širsta – ją apgavo žmonija.

Nakčiai tarkime sudievu
Ir šviesos išsiilgę šokim –
Nusileido jau dangus į mūsų kiemą.
Tad puotaukim, negodokim.

Gaila, tik svajone lieka
Amžinybė išganinga.
Ir kasdien mūs laikas bėga

Iš paskos juodajam dievui,
Kol jo skverno užkliudytas
Tėškiasi į tižų sniegą.