Pievų pievos..įžanga pradžiai

Kiek ilgai aš lauksiu meilės, kol ji vieną dieną ateis. Mano šviesiausia naktis.. pilnatis. Tikėjau viskuo, bet buvo nelemta jausti meilės tikrosios.. Tamsoje ieškau spindinčių akių šviesos, tyros širdies ir to nuoširdaus jausmo – kurio nėra.
Neturėčiau gyventi šiame laike, man čia nėra ką veikti. Laukiu kada vėl galėsiu apakti nuo meilės, bet tu man pasakyk mielasai ar galėsiu jausti šilumą širdyje kurią išdraskei. Meldžiu dievų žmogaus kuris mokėtų akmenį atversti širdimi.
Jaučiu, kad mane šaukia, bet nenoriu suklysti aš eičiau, bet nėra kelio. Vienatvė nežeidžia, gydausi nuo meilės sukelto skausmo. Ar leisi grįžti į gyvenimą, pažadu daugiau šypsotis. Visada galima grįžti ir ieškoti naujos pradžios, bet kiek kart dar užnuodyto vandens reiks atsigerti...? Kaip kažkada buvo gera bučiuoti mirtį, bet taip ir neišeiti. Basomis lietuje vaikščioti stiklo šukėmis, kad nuodėmes išganyti, per mažai fizinio skausmo sielai nurimti.